Žiema – ilgiausias ir tyliausias metas bityne: penkis–šešis mėnesius šeima gyvena neišskrisdama, iš atsargų, kurias padėjote jai sukaupti. Žiemojimo sėkmė lemiama ne sausį, o rugpjūtį ir rugsėjį. Išsiaiškinkime, kaip sudarytas žiemos bičių kamuolys, ką reikia padaryti rudenį ir kaip suprasti, kas vyksta avilyje, nenuimant stogo.
Žiemos kamuolys: krosnis iš bičių
Kai temperatūra prie lizdo nukrinta maždaug iki +14 °C, bitės susispiečia į tankų rutulį – kamuolį. Jis tupi ant korių, apimdamas kelis tarpurėmius, ir keičia dydį kartu su oru: šaltyje susitraukia, atlydžio metu atsipalaiduoja.
Kamuolys turi du sluoksnius. Pluta – keletas glaudžiai susispaudusių bičių eilių išorėje, jų temperatūra laikosi apie 8–10 °C: žemiau bitė sustingsta ir nukrenta. Branduolys – puri vidurinė dalis, kur bitės juda, ėda ir šildo lizdą, traukdamos krūtinės raumenis nemojuodamos sparnais. Kol pero nėra, centre paprastai būna 20–30 °C, o kai žiemos pabaigoje motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius, branduolys įšyla iki 34–35 °C.
Plutos ir branduolio bitės nuolat keičiasi vietomis, todėl sušalusių „budėtojų“ nėra. Viso avilio bitės žiemą nešildo – šyla tik kamuolys. Šiluma gaunama iš medaus, ir už kiekvieną laipsnį skirtumo su šalčiu sumokama maistu.
Kaip kamuolys slenka maisto link
Rudenį kamuolys susiformuoja apatinėje korių dalyje, ties riba su nuo pero atsilaisvinusiais akeliais, ir per žiemą lėtai slenka aukštyn ir šiek tiek atgal, atsargų link. Aukštyn šiltu medumi jis kyla lengvai, o į šoną, per šaltą tuščią rėmelį, – beveik niekada. Iš čia pagrindinė lizdo formavimo taisyklė: virš kamuolio ir šalia jo turi būti medaus.
Žieminės bitės – ypatinga karta
Vasaros bitė darbininkė gyvena 5–6 savaites ir sudega darbe. Bitės, išaugintos vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, yra kitokios: jos beveik nemaitina pero, neskraido rinkti nektaro ir kaupia atsargas savyje. Jų riebalinis kūnas didelis, jose daug vitelogenino – baltymo, kuris kartu yra ir maisto rezervas, ir apsauga nuo oksidacinio streso. Tokios bitės gyvena 6–8 mėnesius ir pavasarį išmaitina pirmąsias kartas.
Iš čia išvada, kuri stebina pradedančiuosius: pavasaris klojamas rugpjūtį–rugsėjį. Kiek bičių motinėlė padės per šias savaites ir kiek sveikos jos užaugs – tiek ir tokios kokybės bičių sulauks apsivalymo skrydžio. Palaikomojo medunešio nebuvimas, sena motinėlė ar erkės šiuo laikotarpiu balandį virsta silpna šeima.
Kiek maisto reikia žiemai
Vidutinio klimato juostoje žiemojant lauke orientyras – 20–25 kg medaus vidutinio stiprumo šeimai, žiemavietėje – apie 15–18 kg. Tai ne tai, ką bitės suės iki kovo, o atsarga iki pirmojo pavasario medunešio: balandį, daugėjant pero, sąnaudos smarkiai išauga, ir dalis medaus visada lieka koriuose, kurių kamuolys nepasiekė.
Žiemos viduryje stipri šeima sunaudoja apie 1 kg per mėnesį, t. y. 30–35 g per parą. Daugiausia maisto sunaudojama žiemojimo pradžioje ir ypač pabaigoje, kai atsiranda pero.
Koks maistas tinka, o koks pavojingas
Svarbus ne tik maisto kiekis, bet ir kokybė. Žiemą bitės neišskrenda apsivalyti, ir viskas, kas nesuvirškinta, iki pavasario kaupiasi storojoje žarnoje.
| Maistas | Žiemojimui | Kodėl |
|---|---|---|
| Šviesus žiedų medus (liepų, gaurometų, pievų žolynų) | Gerai | Mažai balastinių medžiagų, ilgai nekristalizuoja |
| Bičių perdirbtas cukraus sirupas | Gerai | Beveik nesudaro balasto; tinka abejotinam medui pakeisti |
| Lipčiaus medus | Pavojingas | Daug mineralinių druskų ir dekstrinų – žarnyno persipildymas, viduriavimas |
| Rapsų, garstyčių, saulėgrąžų | Rizikinga | Greitai kristalizuoja tiesiog koriuose – bitėms reikia vandens, kurio žiemą nėra |
| Viržių | Rizikinga | Tirštas, drebučių konsistencijos, su dideliu baltymų ir druskų kiekiu |
Maitinimą sirupu vidutinio klimato juostoje stengiamasi baigti iki rugpjūčio pabaigos – rugsėjo vidurio. Bitės turi spėti sirupą perdirbti ir užakinti, kol dar šilta, ir neišvarginti šiuo darbu jaunų „žieminių“ bičių. Žiemos atsargoms paprastai duodamas tirštas sirupas – cukraus ir vandens santykiu maždaug 3:2 arba 2:1.
Šeimos stiprumas ir lizdo formavimas
Žiemoja ne avilys ir ne medus, o bičių kiekis. Gera šeima į žiemą išeina užimdama 7–9 tarpurėmius (2–2,5 kg bičių), su jauna motinėle, be erkių ir su bičių duonelės atsarga. Šeima, užimanti 3–4 tarpurėmius, šaltyje neišlaikys reikiamos temperatūros, kiekvienai bitei sunaudoja daugiau maisto ir pavasarį vystosi lėtai.
Sujungti, o ne gailėti
Silpnas šeimas ir atžalas geriau sujungti iš anksto, rugpjūčio pabaigoje – rugsėjį, kol bitės dar skraido. Paprastai paliekama geriausia motinėlė, o šeimos sujungiamos per laikraščio lapą: per parą bitės jį pragraužia ir pripranta prie viena kitos kvapo. Dvi silpnos šeimos beveik visada žiemoja prasčiau nei viena stipri.
Kaip suformuoti lizdą
- Palikite tiek rėmelių, kiek tarpurėmių užima bitės, ir dar vieną–du.
- Įsitikinkite, kad virš kamuolio kiekviename rėmelyje yra ne mažiau kaip 2–3 kg medaus (viršutinė 8–10 cm „kepurė“).
- Tamsius korius, kuriuose buvo auginamas peras, – į centrą: bitės ant jų tupia noriau, ant jų šilčiau.
- Sausus korius ir rėmelius su mažu medaus kiekiu išimkite, kad kamuolys neatsidurtų ant tuščių korių.
- Rėmelius su bičių duonele palikite arti centro: pavasarį jų prireiks pirmajam perui.
Vėdinimas, šiltinimas ir vieta
Žiemą bitės žūva ne tiek nuo šalčio, kiek nuo drėgmės. Kiekvienas suėsto medaus kilogramas virsta 0,6–0,7 l vandens, kuris išeina bitėms kvėpuojant. Jei šie garai kondensuojasi ant lubų ir laša ant kamuolio, o pakraščių koriai pelija, žiemojimas būna sunkus.
- Vėdinimas. Apatinė lakoja paliekama atvira tokiu pločiu, kuris atitinka šeimos stiprumą; daugelis bitininkų papildomai atidaro nedidelę viršutinę lakoją arba plyšį po stogu, kad drėgnas oras išeitų. Tinklinis dugnas žiemą paprastai iš dalies uždengiamas padėklu.
- Šiltinimas iš viršaus. Šaltos lubos – pagrindinis lašėjimo šaltinis. Šiltinamoji pagalvė ar putų polistireno plokštė virš rėmelių palaiko lubas šiltas, ir vanduo kondensuojasi ant sienelių, o ne virš kamuolio.
- Šoninis šiltinimas svarbesnis plonasieniams aviliams ir silpnoms šeimoms. Stipri šeima daugiaaukščiame avilyje neblogai žiemoja ir be jo.
Lauke ar žiemavietėje
Žiemojimas lauke – pagrindinis būdas Baltarusijoje ir didžiojoje vidutinio klimato juostos dalyje. Aviliai statomi nuo vėjo apsaugotoje vietoje ant stovų, lakojomis į pietus arba pietryčius. Bitės gali apsivalyti per kiekvieną atlydį, tačiau maisto sunaudoja daugiau.
Žiemavietėje šeima sunaudoja mažiau maisto ir mažiau išsenka, tačiau patalpa turi būti tinkama: tamsu, tylu, temperatūra apie 0…+4 °C, santykinė drėgmė 75–85 %, geras vėdinimas. Šilta ar drėgna žiemavietė pavojingesnė už šaltį: bitės nerimsta, daug ėda ir suserga viduriavimu.
Kaip patikrinti šeimą neatidarius avilio
Žiemą avilio atidaryti negalima: išleista šiluma ir suardytas kamuolys kainuoja per brangiai. Tačiau suprasti, kaip sekasi, galima ir iš išorės.
Klausymasis
Priglauskite ausį, vamzdelį ar guminę žarnelę prie avilio sienelės ar lakojos ir lengvai pabelskite pirštu. Tolygus, tylus ir greitai nuslūgstantis ūžesys – norma. Garsus neramus ūžimas, kuris ilgai nenurimsta, gali reikšti badą, bemotinystę ar drėgmę. Sausas šnaresys, panašus į lapų šlamėjimą, – nerimą keliantis požymis: bičių mažai arba šeima badauja. Tyla – nelaimė.
Nuobiros ant dugno
Šiek tiek negyvų bičių – įprastas dalykas: senos bitės miršta ir žiemą. Jei dugnas tinklinis arba yra ištraukiamas padėklas, nuobiras galima išimti ir apžiūrėti. Sausos sveikos bitės saikingu kiekiu – norma. Daug nuobirų, šlapios ir supelijusios bitės, bitės be galvų ar apgraužtos (pelės), sutepti padėklas ir sienelės – priežastis aiškintis.
Avilio svoris
Objektyviausias būdas – svėrimas. Palyginę svorį rudenį ir žiemos viduryje, tiksliai sužinosite, kiek maisto liko. Nuolat po aviliu stovinčios svarstyklės rodo ne tik atsargas, bet ir paros sąnaudas: ramią žiemą svoris mažėja tolygiai, po 30–40 g per parą.
- Tolygus mažėjimas – normalus žiemojimas.
- Staigus sąnaudų padidėjimas žiemos viduryje – šeima nerimsta: drėgmė, pelės, liga ar motinėlės netekimas.
- Sąnaudos liovėsi, svoris savaitėmis nekinta – šeima greičiausiai žuvo.
- Likutis mažesnis nei 5–6 kg iki vasario – laikas ruošti maitinimą kandžiu.
Bėdos požymiai ir ką su jais daryti
- Badas. Klausantis girdimas sausas šnaresys, mažas avilio svoris, bitės galvomis akeliuose. Jei šeima dar gyva, dėkite kandį ar medaus rėmelį tiesiai virš kamuolio.
- Viduriavimas ir nozematozė. Rudos dėmės ant lakojos, sienelių ir rėmelių, nerimas, padidėjusios nuobiros. Priežastys – lipčiaus ar kristalizuojantis maistas, drėgmė, šilta žiemavietė; dažnai prie to prisideda nozematozės sukėlėjas. Pavasarį – skubiai į švarų sausą avilį, apsivalymo skrydis ir laboratorinis nuobirų tyrimas.
- Bemotinystė. Ilgas neramus „kauksmas“ pabeldus ir padidėjusios maisto sąnaudos. Žiemą šeimai beveik nepadėsi – pavasarį ji sujungiama su normalia šeima.
- Varozė. Daug nuobirų jau žiemos pradžioje, erkės ant padėklo, bitės neišsivysčiusiais sparnais, pavasarį – „tuščias avilys“ su medumi ir sauja bičių. Tai silpno vasaros ir rudens gydymo pasekmė, išsamiai apie jį – straipsnyje apie varozę.
Pavasaris: apsivalymo skrydis ir pirmoji revizija
Pirmasis apsivalymo skrydis – didžiausia bitininko šventė. Vidutinio klimato juostoje jis paprastai būna kovo pabaigoje – balandį, saulėtą nevėjuotą dieną, kai pavėsyje +10…+12 °C. Bitės tūkstančiais išskrenda, ištuština žarnyną ir grįžta. Iš čia ir nemalonus dalykas: šviesių skalbinių netoli bityno tą dieną geriau nedžiovinti.
Apsivalymo skrydžio stebėjimas – jau pirmasis patikrinimas. Gausus ir aktyvus skrydis – šeimai viskas gerai. Vangus, su šliaužiojančiomis ant skridimo lentelės bitėmis ir viduriavimo pėdsakais – problemos. Avilį, iš kurio per bendrą skrydį niekas neišskrenda, patikrinkite iš karto.
Pirmoji revizija
- Sulaukite šiltos dienos. Ne žemiau kaip +14…+15 °C pavėsyje, be vėjo; dirbkite greitai, nelaikykite lizdo atidaryto.
- Įvertinkite stiprumą. Kiek tarpurėmių užima bitės, ar nėra viduriavimo dėmių ant rėmelių.
- Raskite perą. Kiaušinėliai ir uždengtas peras rodo, kad motinėlė yra ir deda.
- Patikrinkite maistą. Šalia kamuolio iki pirmojo medunešio turi likti ne mažiau kaip 6–8 kg medaus.
- Išvalykite ir susiaurinkite. Pakeiskite dugną arba išimkite nuobiras, pašalinkite supelijusius korius, susiaurinkite lizdą pagal šeimos stiprumą ir apšiltinkite.
Revizijos rezultatus užrašykite kiekvienam aviliui – į popierinį ar elektroninį bitininko žurnalą: stiprumą, pero buvimą, maisto likutį. Iki rudens šie įrašai parodys, kurios šeimos žiemoja geriau ir iš kurių verta auginti motinėles. Ką toliau daryti bityne, pasufleruos bitininko kalendorius.
