Peraus puviniai: amerikinis ir europinis, kaip atpažinti ir ką daryti pagal įstatymą

Erkės ir nozematozė šeimą silpnina pamažu, o peraus puviniai smogia į tai, kas brangiausia, – į perą. Be to, amerikinis peraus puvinys yra vienintelė bičių liga, dėl kurios į jūsų bityną atvyks veterinarijos inspektorius, o kaimynams kelių kilometrų spinduliu bus paskelbtas karantinas. Todėl bitininkui svarbu ne tik atpažinti ligą koryje, bet ir suprasti, ką pagal įstatymą privaloma daryti toliau.

Dvi ligos vienu žodžiu

Žodis „puvinys“ apima dvi visiškai skirtingas infekcijas, panašias tik tuo, kad abi naikina lervas ir abi skleidžia kvapą.

• Amerikinį peraus puvinį (APP) sukelia sporas sudaranti bakterija Paenibacillus larvae. Užsikrečia jauna lerva, su maistu prarijusi sporų, o žūva jau uždengtame akelyje. Sporos nepaprastai atsparios: senuose koriuose, meduje ir inventoriuje jos išlieka užkrečiamos dešimtmečius, atlaiko virinimą ir įprastas dezinfekavimo priemones. Pavadinimas nesusijęs su geografija: liga paplitusi visame pasaulyje.
• Europinį peraus puvinį (EPP) sukelia bakterija Melissococcus plutonius, kuri sporų nesudaro. Lervos žūva atviruose akeliuose, paprastai 3–5-ą gyvenimo dieną, dar prieš uždengimą. Liga gerokai mažiau atspari, labai priklauso nuo šeimos būklės ir dažnai įsiplieskia pavasarį, kai bičių maitintojų mažai, o pero daug.

Abiem atvejais infekciją po avilį išnešioja pačios bitės: valytojos išgraužia žuvusias lervas, o paskui maitina sveikas. Tarp avilių ir bitynų sukėlėjas keliauja su paklydusiomis bitėmis, spiečiais, plėšimo metu, su pirktomis šeimomis ir – dažniausiai – su inventoriumi ir koriais iš bitininko rankų.

Amerikinis peraus puvinys: požymiai

Ankstyvoje stadijoje šeima atrodo įprastai: bitės skraido, motinėlė deda kiaušinėlius. Pirmiausia atidus bitininkas pastebi margą perą: vietoj ištisinio vienodų dangtelių kilimo koryje atsiranda tarpų, skirtingo amžiaus akelių ir pavienių keistų dangtelių tarp sveikųjų.

• Dangteliai patamsėja, atrodo drėgni, įdumba ir dažnai būna prakiurę – bitės pradeda atidengti akelį su žuvusia lėliuke, bet palieka, ir lieka nelygi skylutė.
• Lerva po dangteliu iš perlamutriškai baltos tampa matiškai geltona, paskui kavos rudumo ir virsta vienalyte tąsia mase, nusėdančia ant apatinės akelio sienelės.
• Degtuko mėginys. Degtuku ar dantų krapštuku atidenkite įtartiną akelį, palieskite masę ir lėtai traukite. Sergant amerikiniu peraus puviniu ji tįsta plonu tąsiu 2–3 cm ir ilgesniu siūlu, primenančiu klijus ar išsilydžiusią karamelę. Jokia kita pero liga tokio siūlo nesudaro.
• Kvapas – būdingas, primenantis staliaus klijus ar supuvusią žuvį; stipriai pažeistos šeimos jis jaučiamas jau prie lakojos.
• Šašai. Po kelių savaičių masė išdžiūsta į tamsų, beveik juodą šašą, tvirtai prilipusį prie apatinės akelio sienelės. Jį sunku ištraukti net pincetu, o bitės visai negali. Jei korį pakreipsite prieš šviesą taip, kad į akelius galėtumėte pažvelgti iš viršaus, šašai gerai matyti. Kartais akelyje lieka ir ištįsęs „liežuvėlis“ – žuvusios lėliukės straublelio liekana.

Europinis peraus puvinys: požymiai

Europinis peraus puvinys pažeidžia atvirą perą, ir vaizdas kitoks. Bitininkas pastebi, kad lervos akeliuose guli kažkaip netaisyklingai ir nevienodai.

• Sveika lerva guli akelio dugne taisyklingu baltu žiedeliu. Serganti susiriečia, išsitiesia, kyla sienele aukštyn, įgauna nenatūralias padėtis, praranda tamprumą.
• Spalva keičiasi iš baltos į geltoną, paskui į pilkai geltoną ir rudą; kūnas suglemba, pro odelę prašviečia trachėjos.
• Kvapas rūgštus, primena surūgusį maistą, kartais su puvėsių prieskoniu – priklauso nuo lydinčiųjų bakterijų.
• Atliekant degtuko mėginį, siūlas netįsta arba tįsta vos vos: masė vandeninga, grūdėta.
• Žuvusi lerva padžiūsta į minkštą, gumišką šašą, kurį bitės lengvai išneša, – todėl korys dažnai atrodo margas tiesiog dėl tuščių akelių.
• Dalis lervų vis dėlto išgyvena iki uždengimo ir žūva po dangteliu – tada atsiranda ir įdubusių dangtelių, o tai painioja diagnozę.

Tipiškas protrūkio metas – pavasaris ir vasaros pradžia: šeimoje daug pero, o maitintojų trūksta, lervos nepakankamai pamaitintos ir pažeidžiamos. Stipri šeima, esant geram medunešiui, neretai ligą „išauga“ pati; silpna – tirpsta.

Kaip nesupainioti su kitomis pero ligomis

Margas peras ir žuvusios lervos būna ne tik sergant peraus puviniais. Lentelė padeda atskirti keturias dažnas priežastis.

Sušalęs peras praeina savaime, kai tik atšyla, o bitės išvalo akelius. Maišinis peras paprastai atsitraukia esant geram medunešiui ir pakeitus motinėlę. Peraus puviniai savaime nepraeina, o amerikiniam dar ir taikomi įstatymo reikalavimai.

Kaip patvirtinti diagnozę

Degtuko mėginys ir kvapas leidžia pagrįstai įtarti ligą, tačiau galutinę diagnozę nustato veterinarijos laboratorija. Tai ne formalumas: nuo rezultato priklauso, kas bus su jūsų ir kaimynų bitynais.

1. Nekilnokite rėmelių iš avilio į avilį ir nejunkite šeimų, kol nėra atsakymo. Inventorių, naudotą prie įtartinos šeimos, laikykite atskirai.
2. Išpjaukite mėginį. Maždaug 10×15 cm dydžio korio gabalą su kuo daugiau įtartinų akelių, be medaus. Suvyniokite į popierių, o ne į plėvelę: sandarioje pakuotėje mėginys supelys. Užrašykite avilio numerį ir datą.
3. Perduokite į laboratoriją – patys arba per rajono veterinarijos tarnybą. Laboratorija išskirs sukėlėją, o amerikinio peraus puvinio atveju ras sporų.
4. Greitasis testas bityne. Yra rinkinių greitai APP ir EPP diagnostikai – testo juostelės principu: lašas suspensijos iš sergančios lervos užlašinamas ant kasetės, ir po kelių minučių matomas rezultatas. Jie patogūs pirminei atrankai, tačiau oficialiu patvirtinimu nelaikomi.
5. Viską užsirašykite: avilio numerį, apžiūros datą, ką matėte, kokius rėmelius lietėte. Šių duomenų prireiks veterinarijos gydytojui židinio riboms nustatyti.

Karantinas ir įstatymas

Baltarusijoje, Rusijoje ir ES šalyse amerikinis peraus puvinys priskiriamas ligoms, apie kurias privaloma pranešti veterinarijos tarnybai. Įtarimas – jau priežastis skambinti: nereikia laukti, kol žus pusė bityno. Atsakomybė už užkrato išplatinimą į kaimyninius bitynus nepalyginama su kelių šeimų praradimu. Europinis peraus puvinys kai kuriose šalyse taip pat registruojamas, tačiau priemonės jam taikomos gerokai švelnesnės.

Kas paprastai vyksta patvirtinus diagnozę:

• Bitynui skelbiamas karantinas, o aplink jį nustatoma kelių kilometrų spindulio zona. Zonoje draudžiama išvežti ir įvežti bites, motinėles, korius, medų maitinimui ir inventorių; veterinarijos tarnyba apžiūri kaimyninius bitynus.
• Stipriai pažeistos šeimos sunaikinamos. Bitės umarinamos dūmais, koriai, rėmeliai ir šiltinimo medžiagos sudeginami, aviliai ir inventorius apdeginami arba dezinfekuojami. Skamba žiauriai, bet sporų šašuose kitaip nesunaikinsi, o serganti šeima yra užkrato šaltinis visai apylinkei.
• Šeimas su pavieniais pažeistais akeliais kai kuriose šalyse leidžiama gydyti perkeliant ant vaškuočio: bitės nukratomos į švarų dezinfekuotą avilį vien ant rėmelių su vaškuočiu, parą ar dvi laikomos be maisto, kad sunaudotų medaus skrandeliuose esantį užkrėstą medų, o paskui maitinamos sirupu. Seni koriai su peru sudeginami. Vienose šalyse šis metodas taikomas plačiai, kitose leidžiamas tik sunaikinimas – sprendžia veterinarijos gydytojas.
• Karantinas atšaukiamas praėjus nustatytam laikui po paskutinės sergančios šeimos likvidavimo ir baigiamosios dezinfekcijos, paprastai po kontrolinių pero apžiūrų.

Ką daryti sergant europiniu peraus puviniu

Čia prognozė kur kas geresnė: sukėlėjas sporų nesudaro, ir šeima gali su juo susidoroti pati, jei jai padėsite.

• Sustiprinkite šeimą. Įstatykite rėmelį ar du išsiritančio uždengto pero iš tikrai sveikos šeimos, susiaurinkite lizdą, apšiltinkite, nesant medunešio – pamaitinkite. Daugiau maitintojų – geresnė lervų priežiūra.
• Pakeiskite motinėlę. 1–2 savaičių pertrauka kiaušinėlių dėjime suteikia bitėms laiko išvalyti akelius, o jauna motinėlė dažnai duoda higieniškesnių palikuonių. Padeda net paprastas motinėlės izoliavimas narvelyje kelioms dienoms.
• Perkelkite ant vaškuočio esant stipriam pažeidimui – taip pat kaip sergant APP. Senus korius su sergančiu peru perlydykite arba sunaikinkite.
• Pašalinkite priežastį. EPP dažnai įsiplieskia drėgnuose aviliuose, šeimose be bičių duonelės arba su erkėmis – patikrinkite užsikrėtimą erkėmis pagal straipsnį apie varozę ir nepamirškite, kad nozematozė silpnina būtent maitintojas.

Jei po šių priemonių per mėnesį vaizdas nepagerėja, reikia laboratorijos – neatmestina, kad po „europiniu“ slepiasi amerikinis peraus puvinys arba mišri infekcija.

Avilių ir inventoriaus dezinfekcija

Pagrindinis dezinfekcijos sergant peraus puviniais skirtumas nuo „įprasto“ pavasarinio tvarkymo – ji turi naikinti sporas. Paprastas plovimas ir saulė čia nepadeda.

• Apdeginimas. Mediniai korpusai, dugnai, stogeliai ir rėmeliai (jei nuspręsta juos palikti) apdeginami litavimo lempa ar dujiniu degikliu, kol mediena tolygiai paruduoja, kruopščiai apdorojant sandūras ir kampus. Plastikinių avilių apdeginti negalima – jie plaunami karštu šarminiu tirpalu.
• Šarmas. Karštas kaustinės sodos tirpalas gerai tirpdo vašką ir pikį bei naikina sukėlėjus. Taip apdorojamas metalinis inventorius, plastikas, rėmeliai. Būtini akiniai ir pirštinės: šarmas degina odą ir akis. Po apdorojimo – praplovimas vandeniu.
• Vandenilio peroksidas ir acto rūgštis. Jų pagrindu pagaminti mišiniai (peracto rūgštis) gaminami kaip veterinariniai dezinfektantai ir veikia, be kita ko, ir sporas. Naudokite tik registruotas priemones pagal instrukciją ir su joje nurodyta ekspozicija.
• Smulkmenos. Kaltelis, šepetys, dūminė, pirštinės, spiečiaus dėžė, lesyklėlės – viskas, kas lietė sergančią šeimą, apdeginama arba išmirkoma šarme. Medžiagines pirštines ir šiltinimo medžiagas paprasčiau sudeginti.

Darbų tvarka: pirmiausia nugramdyti vašką ir pikį, paskui dezinfekuoti. Po pikio sluoksniu ugnis sporų nepasieks.

Medus ir vaškas

Medaus iš sergančių šeimų negalima šerti bitėms – nei savoms, nei svetimoms, nei palikti bitėms pasiekiamoje vietoje. Žmogui P. larvae sporos nepavojingos, tačiau karantino metu disponavimas medumi iš židinio paprastai ribojamas, pasitikslinkite pas veterinarijos gydytoją. Vaškas iš užkrėstų korių naminiu perlydymu nenukenksminamas: sporos išgyvena lydymosi temperatūrą. Koriai su peru iš sergančių šeimų sudeginami, o sausi koriai be pero perdirbti atiduodami tik pranešus apie užkrėtimą – vaško perdirbimo įmonėse vaškas laikomas aukštoje temperatūroje esant slėgiui. Vaškuotį pirkite iš gamintojų, kurie žaliavą sterilizuoja.

Prevencija

Dauguma peraus puvinio protrūkių bityne yra kieno nors taupymo pasekmė: senų korių „geros būklės“, pigios šeimos be dokumentų, pirkto medaus kibiro maitinimui.

• Jokio svetimo medaus maitinimui. Medus iš turgaus ar parduotuvės gali turėti APP sporų – tai vienas dažniausių užkrato patekimo kelių. Maitinkite savo medumi iš sveikų šeimų arba cukraus sirupu.
• Nepirkite senų korių ir naudotų avilių jų neapdeginę. Nežinomos kilmės sausi koriai – loterija, kurioje laimėjimas menkas, o pralaimėjimas – visas bitynas.
• Karantinas pirktoms šeimoms ir sugautiems spiečiams. Laikykite juos atskirai, atokiau nuo pagrindinio bityno, ir apžiūrėkite perą praėjus 3–4 savaitėms nuo pirmojo uždengto pero atsiradimo. Pirkite bites su veterinariniu sertifikatu.
• Laikykite stiprias šeimas. Higieniškos bitės atidengia ir išmeta sergančias lervas anksčiau, nei šios tampa užkrečiamos. Silpnas ir bemotines šeimas sujunkite arba likviduokite, nepalikite jų „dėl visa ko“.
• Neleiskite plėšimo. Nuo peraus puvinio žuvusi šeima – sporų bufetas visai apylinkei. Žuvusios šeimos lakoją uždarykite iš karto, korius išimkite.
• Atnaujinkite korius. Kasmet maždaug trečdalį lizdo korių pakeiskite vaškuočiu; tamsius senus korius brokuokite.
• Dezinfekuokite įrankius tarp bitynų ir apdeginkite kaltelį po kiekvienos įtartinos šeimos.
• Reguliariai apžiūrėkite perą – pavasarį po avilių išnešimo, sezono įkarštyje ir formuodami lizdą žiemai – ir veskite užrašus. Apžiūrų laiką patogu derinti su bitininko kalendoriumi, o apie tai, kaip šeima paskirsto maitintojas ir kodėl pavasarį lervos gali gauti per mažai maisto, – straipsnyje apie bičių šeimą.