Pavasarį šeima, į žiemą išėjusi stipri, staiga užima vos tris tarpurėmius: lakoja ir priekinė sienelė aptekėjusios rudomis dėmėmis, skridimo lentele šliaužioja bitės išpūstais pilvėliais. Taip atrodo klasikinė nozematozė. Tačiau liga turi ir antrą, „tylią“ formą, kuri nepalieka dėmių ir nepastebimai sekina šeimą ištisus metus. Išsiaiškinkime, kas yra sukėlėjas, kaip jį aptikti ir kas iš tikrųjų padeda.
Du sukėlėjai: Nosema apis ir Nosema ceranae
Nozema – ne bakterija ir ne virusas, o mikrosporidija: vienaląstis parazitas, giminingas grybams. Jis gyvena vidurinės žarnos epitelio ląstelėse, kur bitė virškina maistą, dauginasi, kol ląstelė suyra, ir išeina į išorę sporų pavidalu – tai ovalios maždaug 4–6 µm dydžio kapsulės, kelis kartus smulkesnės už žiedadulkių grūdelį. Su maistu į žarnyną patekusi spora „iššauna“ polinį vamzdelį į ląstelę ir ją užkrečia. Po poros savaičių vienoje bitėje gali būti dešimtys milijonų sporų.
Medunešė bitė turi dvi nozemų rūšis. Nosema apis aprašyta dar XX a. pradžioje. Nosema ceranae atkeliavo nuo Azijos bitės Apis cerana, Europoje ji aptikta 2000-ųjų viduryje ir šiandien daugelyje regionų jau išstūmė „senąją“ nozemą. Mokslinėje literatūroje abi rūšys nuo 2020 m. priskiriamos Vairimorpha genčiai, tačiau bitininkai vis dar sako „nozema“, ir mes taip pat.
| Nosema apis | Nosema ceranae | |
|---|---|---|
| Sezonas | Pikas žiemos pabaigoje ir pavasarį, vasarą beveik išnyksta | Ištisus metus, vasarą neišnyksta |
| Viduriavimas | Taip, klasikinės rudos dėmės ant lakojos ir rėmelių | Paprastai ne |
| Kas matyti | Šliaužiojančios bitės, išpūstas pilvelis, silpnas pavasarinis vystymasis | „Tyli žūtis“: šeima netenka skraidančių bičių, medus ir peras lieka |
| Šaltis | Sporos gerai atlaiko šaltį | Sporos jautresnės šalčiui, bet geriau atlaiko karštį |
| Kaip atskirti | Pagal sporų formą mikroskopu – nepatikimai; tiksliai atskiria tik laboratorinis PGR tyrimas | |
Kaip užsikrečiama ir kodėl būtent žiemą
Sporos iš bitės pasišalina su išmatomis. Sezono metu, kol bitės tuštinasi skrydžio metu, tai beveik nebaisu. Bėda prasideda, kai serganti bitė priversta tuštintis lizdo viduje: jaunos bitės valo suteptus korius, užsikrečia, ir po kelių savaičių sporų turi didžioji šeimos dalis. Kitas kelias – bendra girdykla, maistas, inventorius ir rėmeliai iš sergančios šeimos.
Žiemojimas – pažeidžiamiausias metas. Per penkis–šešis mėnesius be apsivalymo skrydžio storojoje žarnoje kaupiasi viskas, kas nesuvirškinta, ir kuo daugiau maiste balasto, tuo anksčiau ji persipildo. Todėl nozematozė beveik visada eina kartu su prastu žiemojimu:
- Lipčiaus ir viržių medus – daug mineralinių druskų ir nesuvirškinamų medžiagų, žarnynas persipildo gerokai anksčiau nei pavasarį. Apie žiemos maisto pasirinkimą – straipsnyje apie žiemojimą.
- Drėgmė: lašai nuo lubų ir pelėsis ant korių; bitės nerimsta, daugiau ėda, o drėgmėje sporos išgyvena ilgiau.
- Ilga žiema be apsivalymo skrydžio ir šilta, tvanki žiemavietė.
- Trikdymas: pelės, zylės, beldimas, aštrūs kvapai – viskas, kas priverčia bičių kamuolį sujudėti ir ėsti.
- Nusidėvėjusi šeima su sena motinėle, kurioje rudenį neišaugo visavertės žieminės bitės.
Pirmasis viduriavimas avilyje sukelia grandininę reakciją: dėmės ant korių → valytojų užsikrėtimas → nauji ligoniai → dar daugiau viduriavimo. Iki apsivalymo skrydžio tokia šeima gali netekti pusės bičių, o likusios užkrečia pirmąjį pavasario perą per maistą.
Ligos požymiai
Sergant klasikine Nosema apis sukelta nozematoze diagnozę matyti beveik nuo bityno vartelių:
- Viduriavimo pėdsakai. Rudi ruožai ir taškai ant lakojos, skridimo lentelės ir priekinės sienelės, atidarius avilį – ant viršutinių rėmelių juostelių ir korių. Kvapas rūgštus.
- Šliaužiojančios bitės. Negalinčios pakilti, drebančiais sparnais, jos išsiropščia iš avilio ir žūva ant sniego.
- Išpūstas pilvelis. Lengvai paspaudus išsiskiria skystos išmatos; bitė vangi, sparnai neretai išskėsti.
- Silpnas pavasarinis vystymasis. Šeima po apsivalymo skrydžio neauga, pero mažai, motinėlė dažnai žūva ar pakeičiama: nozema pažeidžia ir ją.
Nosema ceranae elgiasi kitaip. Viduriavimo paprastai nėra, bitės atrodo švarios, bet gyvena gerokai trumpiau: parazitas padidina energijos sąnaudas ir alkio jausmą. Skraidančios bitės negrįžta iš lauko, ir šeima „tirpsta“, nors avilys pilnas maisto ir pero. Tai lengva palaikyti motinėlės netekimu, apsinuodijimu ar varozės pasekme. Vienintelis būdas išsiaiškinti – pažvelgti į žarnyną.
Diagnostika: nuo lakojos iki mikroskopo
Viduriavimas ties lakoja dar nėra diagnozė: bitės viduriuoja ir be nozemos, nuo lipčiaus ar drėgname avilyje, o nozematozė be viduriavimo pasitaiko vis dažniau. Tikrinama trimis lygmenimis.
Bitės žarnynas
Greičiausias namų testas. Paimkite gyvą bitę nuo lakojos arba šviežią iš nuobirų, laikykite už krūtinėlės, pincetu suimkite geluonį kartu su paskutiniu pilvelio segmentu ir lėtai traukite – paskui geluonį ištįs visa žarna.
- Sveikos bitės vidurinė žarna rausvai ruda arba šviesiai geltona, tampri, su aiškiais skersiniais susiaurėjimais – panaši į segmentuotą virvelę.
- Sergančios – balkšva, pieniškai pilka, išpūsta ir suglebusi, susiaurėjimai išsilyginę arba nematomi; paspaudus žarna plyšta.
Mikroskopas
Pakanka mokyklinio mikroskopo, didinančio 400×. 20–30 bičių pilvelius sutrinkite grūstuvėje su keliais mililitrais vandens, suspensijos lašą užlašinkite ant objektinio stiklelio ir uždenkite dengiamuoju. Nozemos sporos – vienodi ovalūs blizgantys „ryžių grūdeliai“ storomis sienelėmis ir ryškiu kontūru; vienodas dydis ir forma jas skiria nuo žiedadulkių, mielių ir oro burbuliukų. Atskirti apis nuo ceranae pagal formą neįmanoma: ceranae sporos šiek tiek smulkesnės, bet skirtumas neviršija sklaidos; tai padaryti gali tik laboratorija PGR metodu.
Veterinarijos laboratorija
Norėdami tikslaus atsakymo, išsiųskite mėginį į rajono ar srities veterinarijos laboratoriją: 30–50 gyvų bičių nuo lakojos ar iš viršutinės lizdo dalies (arba tiek pat šviežių nuobirų) iš kiekvienos įtartinos šeimos. Supakuokite į popierinį maišelį ar kartoninę dėžutę su avilio numeriu – ne į polietileną, kur bitės greitai pūva, – ir pristatykite tą pačią ar kitą dieną. Laboratorija nurodys užsikrėtimo laipsnį. Įvairių šaltinių duomenimis, riba tarp „stebėti“ ir „veikti“ laikoma maždaug milijonas sporų vienai bitei, tačiau sprendimas priimamas kartu su veterinarijos gydytoju.
Sveika ir serganti šeima: palyginkite pagal požymius
| Požymis | Sveika šeima | Nozematozė |
|---|---|---|
| Lakoja ir priekinė sienelė | Švarios, sausos | Rudi ruožai, taškai, rūgštus kvapas |
| Elgesys apsivalymo skrydžio metu | Gausus skrydis, bitės grįžta | Vangus skrydis, šliaužiojančios bitės, žūtis ant sniego |
| Bičių pilvelis | Įprastas, judrus | Išpūstas, paspaudus išsiskiria išmatos |
| Nuobiros | Sausos, sveikos bitės, saikingai | Daug, drėgnos, sulipusios, pelėsiuose |
| Viršutinės juostelės ir koriai | Švarūs | Viduriavimo dėmės, ypač prie lakojos ir lizdo centre |
| Vidurinė žarna | Rausvai ruda, su susiaurėjimais | Balkšva, išpūsta, be susiaurėjimų |
| Vystymasis balandžio–gegužės mėn. | Sparčiai didina perą | Trypčioja vietoje, motinėlė dažnai pasikeičia |
| Sporos mikroskopu (400×) | Pavienės arba nėra | Dešimtys ir šimtai regėjimo lauke |
Prevencija: prasto žiemojimo liga
Nedaug nozemos yra beveik kiekvienoje šeimoje; liga ji tampa ten, kur bitės nusilpusios ir priverstos teršti lizdą. Todėl pagrindinė prevencija – geras žiemojimas, o ne „gydymas nuo nozemos“.
- Stiprios šeimos žiemai: 7–9 tarpurėmiai, jauna motinėlė, žieminės bitės be erkių; silpnas šeimas sujunkite rugpjūtį–rugsėjį.
- Kokybiškas maistas: šviesus žiedų medus arba bičių perdirbtas sirupas; lipčių ir viržių medų iš lizdo išimkite.
- Sausa ir ramu: šilta paaukštinimo dalis, vėdinimas, apsauga nuo pelių ir zylių, jokių nereikalingų apžiūrų.
- Švarūs koriai: kasmet brokuokite tamsius ir suteptus, pavasarį lizdą formuokite ant šviesių sausų korių.
- Ankstyvas apsivalymo skrydis: iš žiemavietės išneškite kuo anksčiau, lauke nuvalykite sniegą prie lakojų ir patieskite tamsią plėvelę, kad bitės netūptų ant sniego.
- Inventoriaus dezinfekcija: kaltelį, pirštines, tinklelius plaukite ir apdeginkite; rėmelių ir avilių iš sergančių šeimų neduokite sveikoms jų neapdoroję.
Acto rūgštis koriams
Korių iš sergančios šeimos negalima tiesiog išdžiovinti ir padėti saugoti – sporos išgyvens metus ir ilgiau. Patikrintas būdas – koncentruotos (ledinės) acto rūgšties garai. Rėmeliai sustatomi į korpusus, šūsnis uždengiama, ant viršaus dedamas rūgštimi suvilgytas audinys ar vata ir laikoma kelias paras esant teigiamai temperatūrai; sąnaudos vienam korpusui – pagal jūsų avilio žinyną. Paskui koriai vėdinami ne trumpiau kaip dvi savaites, kol išnyks kvapas. Rūgštis ėda metalą (vielą, skiriamuosius tinklelius) ir degina odą bei kvėpavimo takus – dirbkite su pirštinėmis, akiniais ir respiratoriumi. Aviliai apdeginami litavimo lempa ir plaunami karštu šarminiu tirpalu.
Gydymas: kas veikia, o kas ne
Atvirai apie vaistus. Vienintelė specifinė priemonė dešimtmečius buvo antibiotikas fumagilinas. Jis slopina parazito dauginimąsi ląstelėse, bet nenaikina sporų, todėl po gydymo kurso liga neretai grįžta, o Nosema ceranae atveju, kai kurių tyrimų duomenimis, poveikis dar trumpesnis. Europos Sąjungoje fumagilinas bitėms neregistruotas ir uždraustas: jam nenustatytas leistinas likutis meduje. Baltarusijoje ir Rusijoje jis istoriškai buvo naudojamas ir minimas senuose vadovuose; šiandien abiejose šalyse registruota keletas veterinarinių vaistų nuo nozematozės, ir rinktis juos reikia pagal veterinarijos gydytojo paskyrimą ir griežtai pagal instrukciją, atsižvelgiant į išlaukos laiką iki medaus rinkimo.
Palaikomosios priemonės, kurios tikrai padeda
Dauguma silpnai ir vidutiniškai užsikrėtusių šeimų pasveiksta be vaistų, jei joms duosite tai, ko pritrūko žiemą: apsivalymo skrydį, šilumą ir gerą maistą. Vasarą, kai bitės kasdien tuštinasi už avilio, Nosema apis beveik išnyksta savaime.
- Ankstyvas apsivalymo skrydis – pirmiausia ir svarbiausia. Išneškite šeimas iš žiemavietės, atidarykite lakojas, šiltą valandą galima nuimti stogą, kad saulė sušildytų paaukštinimą ir išjudintų bites.
- Šiltas suspaustas lizdas. Susiaurinkite iki tarpurėmių, kuriuos bitės tankiai užima, apšiltinkite, sumažinkite lakoją: šilta šeima mažiau eikvoja jėgų ir greičiau augina perą.
- Švarus maistas. Suteptus ir lipčiaus rėmelius pakeiskite šviesiais medaus rėmeliais iš atsargų arba duokite šilto tiršto sirupo nedidelėmis porcijomis.
- Probiotikai, rūgštys, augaliniai priedai. Parduodama daug priemonių – nuo sirupų su pieno rūgšties bakterijomis iki kiečių antpilų. Jų įrodymų bazė silpna; žalos paprastai nėra, tačiau apsivalymo skrydžio, maisto ir švaraus avilio jie nepakeičia.
- Jauna motinėlė. Užsikrėtusi motinėlė dažnai pati išsenka iki birželio – pakeiskite ją vos atsiradus galimybei.
Perkėlimas į švarų avilį
Esant vidutiniam ir stipriam užsikrėtimui, veiksmingiausia – šiltą dieną po apsivalymo skrydžio perkelti šeimą nuo suteptų korių.
- Paruoškite švarų avilį. Dezinfekuotas korpusas, šviesūs koriai su medumi iš sveikų šeimų, du–trys rėmeliai su vaškuočiu.
- Suformuokite lizdą pagal stiprumą. Tiek rėmelių, kiek tarpurėmių užima šeima, ir dar vienas; medus – pakraščiuose, centre – švarūs koriai perui.
- Perkelkite bites. Nukratykite bites su motinėle į naują avilį; rėmelius su geru uždengtu peru be dėmių galima perkelti, suteptų – ne.
- Pašalinkite seną. Suteptus korius – perlydyti, avilį – dezinfekuoti, nuobiras – sudeginti ar užkasti, o ne išpurtyti prie lakojos.
- Apšiltinkite ir pamaitinkite. Susiaurinkite lakoją, duokite šilto sirupo ar medaus rėmelį, po 7–10 dienų patikrinkite perą ir kelių bičių žarnyną.
Kada šeimą geriau likviduoti
Gailestis čia blogas patarėjas. Šeima, užimanti du–tris tarpurėmius, stipriai viduriuojanti, su šliaužiojančiomis bitėmis ir be pero balandžio viduryje, beveik neturi šansų atsigauti, o iki vasaros bus sporų platinimo židinys visam bitynui. Jungti jos su sveika negalima: užkrėsite abi. Tokia šeima umarinama dūmais, koriai perlydomi, avilys dezinfekuojamas. Viena prarasta šeima pigesnė nei sergantis bitynas. Taip pat bekompromisiškai elgiamasi ir su užkrečiamosiomis pero ligomis – apie jas straipsnyje apie peraus puvinius.
Nozema, erkės ir kalendorius
Nozematozė retai ateina viena. Varoa erkė, mintanti riebaliniu kūnu, silpnina imunitetą ir trumpina žieminių bičių gyvenimą, o tokia šeima nozema serga sunkiau. Todėl rudeninė užsikrėtimo erkėmis kontrolė, aprašyta straipsnyje apie varozę, – taip pat nozematozės prevencija. Maistas, sausas avilys ir stipri šeima aprašyti straipsnyje apie žiemojimą, o terminus pasufleruos bitininko kalendorius: nuobirų tyrimas vasarį, ankstyvas apsivalymo skrydis kovą, revizija ir perkėlimas balandį, korių keitimas gegužę–birželį.
Nozematozė matyti tik lyginant: ši šeima apsivalė prasčiau nei ana, šios nuobiros šlapios, o anos sausos. Pavasarį kiekvienos šeimos būklę žymėkite Beehive programėlės apžiūrų žurnale: stiprumą, lakojos ir rėmelių švarą, apsivalymo skrydžio kokybę, tyrimo rezultatą. Po metų ar dvejų įrašai parodys, kurios šeimos ir aviliai reguliariai išeina iš žiemos viduriuodami, o tai nurodo priežastį – drėgną bityno kampą, lipčiaus medunešį, senus korius – tiksliau nei bet kuris atskiras mėginys.
