Bitė, radusi žydinčią liepą už dviejų kilometrų nuo bityno, grįžta į tamsų avilį ir per porą minučių paaiškina seserims, kur skristi. Be žodžių — šokiu, kvapu ir vibracija. Bičių kalba — viena sudėtingiausių bendravimo sistemų gyvūnų pasaulyje, o bitininkas, suprantantis bent jos pagrindus, savo bityną girdi ir mato kitaip.
Karl von Frisch ir šokių paslaptis
Kad bitės „šoka“ ant korių, bitininkai žinojo jau XVIII–XIX a. Tačiau šių judesių prasmę iššifravo austrų zoologas Karl von Frisch. Su bitėmis jis dirbo nuo XX a. antrojo dešimtmečio: įrodė, kad jos skiria spalvas, o paskui dešimtmečius pratino pažymėtas bites nešėjas prie lesyklėlių su sirupu ir stebėjo, kaip jos šoka stikliniame stebėjimo avilyje.
Svarbiausią išvadą von Frischas suformulavo XX a. 5-ajame dešimtmetyje: šokio forma ir kryptis perteikia tikslią informaciją apie atstumą iki maisto šaltinio ir kryptį į jį. Knyga „Bičių šokių kalba ir orientacija“ (1965) apibendrino pusės amžiaus darbą.
1973 metais von Frischas kartu su Konradu Lorenzu ir Nikolaasu Tinbergenu gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją — už atradimus, susijusius su individualaus ir grupinio gyvūnų elgesio organizavimu. Tai viena iš nedaugelio Nobelio premijų, kurių pagrindas — paprastų naminių bičių stebėjimai.
Bičių gyvenimas tarsi stebuklingas šulinys: kuo daugiau iš jo semi, tuo daugiau jame lieka.
— Karl von Frisch
Ratelio ir vizginamasis šokis
Grįžusi iš gausaus medunešio, bitė nešėja atiduoda nektarą priėmėjoms ir pradeda šokti ant korio — dažniausiai netoli lakojos, savotiškoje „šokių aikštelėje“. Aplink ją susirenka bitės sekėjos: jos liečia šokėją antenomis, „skaito“ jos judesius, užuodžia žiedo kvapą ir ragauja atneštą nektarą.
Ratelio šokį bitė šoka, kai maistas arti — kelių dešimčių metrų spinduliu: ji bėgioja nedideliu ratu, vis keisdama kryptį. Signalas skamba maždaug taip: „šalia yra maisto, ieškokite pagal kvapą“. Šiandien daugelis tyrėjų ratelio šokį laiko tiesiog labai trumpu vizginamuoju šokiu.
Vizginamasis šokis (dar vadinamas aštuoniuke) skirtas tolimiems šaltiniams. Bitė perbėga tiesią atkarpą, greitai vizgindama pilvelį į šonus ir zyzdama sparnais, tada puslankiu grįžta į pradžią, vėl atlieka vizginimo atkarpą ir grįžta jau kita puse. Gaunama figūra, panaši į skaitmenį 8.
Kryptis: saulė ir korio vertikalė
Avilyje tamsu, saulės nematyti. Todėl bitė naudoja pakaitalą: kryptis aukštyn vertikaliu koriu atitinka kryptį į saulę. Jei žiedai yra 40° į dešinę nuo saulės, vizginimo atkarpa nukrypsta 40° į dešinę nuo vertikalės. Atkarpa tiesiai aukštyn reiškia „skriskite į saulę“, žemyn — „skriskite nuo saulės“.
Atstumas: atkarpos trukmė
Kuo toliau maistas, tuo ilgiau trunka vizginimo atkarpa. Apytikslė „skalė“ — maždaug sekundė vizginimo vienam kilometrui kelio, tačiau skirtingų veislių ir net šeimų kalibravimas šiek tiek skiriasi. Atstumą bitė matuoja ne metrais, o pagal „optinį srautą“ — kiek kraštovaizdžio skrendant prabėga jai prieš akis. Todėl virš vandens ar lygaus lauko atstumas kartais „išsiderina“.
Kokybė: šokio intensyvumas
Saldus nektaras netoli avilio — priežastis šokti karštai: daugiau pakartojimų, trumpesni grįžimo puslankiai, daugiau sekėjų dėmesio. Silpną šaltinį bitė reklamuoja vangiai arba visai nereklamuoja. Taip šeima be jokio „viršininko“ perkelia nešėjas į naudingiausius plotus.
Pataisa dėl saulės judėjimo
Saulė dangumi pasislenka vidutiniškai 15° per valandą. Ilgai šokanti bitė pamažu suka atkarpos kampą paskui saulę — ji „atsimena“ jos kelią. O debesuotą dieną orientuojasi pagal šviesos poliarizaciją iš žydro dangaus plotelių.
Ginčai ir įrodymai
Von Frischo teorija buvo pripažinta ne iš karto. XX a. 7-ajame dešimtmetyje amerikietis Adrianas Wenneris tvirtino, kad bitės maistą randa tik pagal kvapą, o šokis — tik šalutinis ritualas. Ginčas užsitęsė metų metus ir paskatino dešimtis eksperimentų.
- Jamesas Gouldas (1975) „apgavo“ sekėjas: šokėjoms buvo užtepamos paprastosios akutės, ir jos šoko orientuodamosi pagal sunkio jėgą, o sekėjos matė lempą ir „skaitė“ šokį jos atžvilgiu. Naujokės skrido ten, kur rodė taip perskaitytas šokis, o ne prie tikrosios lesyklėlės.
- Bitė robotas (Michelsenas, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga – 10-ojo pradžia) — mechaninis modelis ant korio, kuris „šoko“ ir siuntė gyvas bites nurodyta kryptimi.
- Harmoninis radaras (Riley su kolegomis, 2005, žurnalas Nature) — prie bičių naujokių nugarėlių buvo tvirtinami mažyčiai atsakikliai ir sekamas jų skrydis. Bitės skrido šokio nurodyta kryptimi nurodytu atstumu, o vietoje žiedo jau ieškojo pagal kvapą.
Išvada: teisios abi pusės. Šokis nurodo vektorių, o kvapas ir rega padeda rasti tikslą paskutiniuose metruose.
Kiti signalai ant korio
Be „aštuoniukės“, bitės naudoja dar kelis signalus. Jie ne tokie pastebimi, bet daug pasako apie šeimos būklę.
| Signalas | Kaip atrodo | Ką reiškia |
|---|---|---|
| Kratymas (vibracinis signalas) | Bitė kojomis sugriebia kitą ir 1–2 sekundes greitai krato kūną | „Suaktyvėkite“: daugiau bičių išskrenda dirbti arba ruošiasi spiečiaus išskridimui |
| Drebėjimo šokis | Lėtas „drebantis“ vaikščiojimas koriu | Nešėja ilgai negali atiduoti nektaro — reikia daugiau priėmėjų |
| Stop signalas | Trumpas smūgis galva su cyptelėjimu, dažnai į šokančią bitę | „Nekviesk ten“: prie šaltinio pavojus arba jis perpildytas |
Drebėjimo šokį XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje atrado Thomas Seeley: jis parodė, kad taip šeima reguliuoja nešėjų ir priėmėjų pusiausvyrą. Kai nektaras plūsta stipriu srautu, priėmėjos nespėja, ir drebėjimo šokiai dalį bičių perkelia į nektaro priėmimą.
Kvapų kalba: feromonai
Jei šokis — tai „kalba“, tai feromonai — nuolatinis fonas, iš kurio šeima kiekvieną minutę žino, ar viskas tvarkoje. Kvapus bitė jaučia antenomis: kiekvienoje jų tūkstančiai uoslės porų plokštelių.
Motinėlės medžiaga
Motinėlė išskiria motinėlės medžiagą (viršutinių žandų liaukų feromoną, angliškoje literatūroje — QMP), kurios pagrindinis komponentas — 9-okso-2-decenų rūgštis. Palydos bitės nuolat laižo motinėlę ir išnešioja feromoną po lizdą. Kol jo pakanka, bitės darbininkės nestato motinėlių lopšių, o jų kiaušidės nesivysto. Jei motinėlė dingo, šeima tai pastebi jau po kelių valandų.
Nasonovo liauka: „čia, namo!“
Bitės darbininkės pilvelio gale yra Nasonovo liauka. Bitė pakelia pilvelį, atveria liauką ir plasnoja sparnais, nukreipdama kvapo srautą atgal. Kvapas citrininis, primenantis pelargonijas: jame yra geraniolio, citralio ir giminingų medžiagų.
Bitininkas tai mato sodindamas spiečių: kai spiečius byra į spiečiaus dėžę ar naują avilį, prie įėjimo išsirikiuoja bitės pakeltais pilveliais ir „trimituoja“ — šaukia kitas. Tas pats vyksta, jei bites nukratote prieš lakoją: jos greitai randa įėjimą.
Pavojaus feromonas: banano kvapas
Įgėlusi bitė palieka geluonį, o kartu su juo — pavojaus feromoną. Jo pagrindinis komponentas — izoamilacetatas, medžiaga, kvepianti prinokusiu bananu arba kriaušių esencija. Sargės perima signalą, pakelia pilvelius ir plasnoja sparnais, jį skleisdamos, — ir į įgėlimo vietą puola naujos gynėjos. Todėl po pirmo įgėlimo dažnai seka dar keli.
Dūmai veikia dvejopai. Jie užgožia pavojaus feromoną, ir signalas nepasklinda po šeimą. Be to, dūmai priverčia bites prisisiurbti medaus iš akučių: sotesnės bitės ramesnės ir rečiau gelia.
Pero feromonai ir pėdsakas ant lakojos
Lervos išskiria pero feromonus (riebalų rūgščių esterių mišinį, o pačios jauniausios lervos — lakųjį E-β-ocimeną). Jie skatina bites maitintojas maitinti perą, nešėjas — nešti žiedadulkes, taip pat stabdo bičių darbininkių kiaušidžių vystymąsi. Atviras peras šeimoje savaime yra galingas signalas, todėl rėmelis su jaunu peru ramina šeimą be motinėlės ir sulaiko spiečių naujame avilyje.
Nusileidimo lentele vaikščiojančios bitės kojelėmis palieka pėdsako feromoną. Jis padeda nešėjoms greičiau rasti įėjimą, ypač kai avilys perstatytas ar pakeista lakoja.
Avilio garsai
Bitės negirdi garso ausimis kaip mes — korio vibracijas jos jaučia kojomis, o oro virpesius — antenomis. Tačiau bitininkui garsas — vertingiausias būdas „pažvelgti“ į avilį jo neardant.
Motinėlių giesmė
Prieš spiečiaus išskridimą arba kai šeimoje yra kelios motinėlės, galima išgirsti motinėlių giesmę. Išsiritusi jauna motinėlė „tūtuoja“: prisiglaudusi prie korio skleidžia garsų seriją „tiū-tiū-tiū“. Dar lopšiuose tebesėdinčios motinėlės atsako duslau — „kvarkia“ („kva-kva“). Bitininkai žino: jei vakare prie avilio girdėti tūtavimas, šeima pasirengusi išleisti antrinį spiečių.
Šeimos ūžesys ir „kauksmas“ šeimos be motinėlės
Sveika šeima ūžia tolygiai ir ramiai, o lengvai pabeldus į sienelę atsako trumpu ūžesio sustiprėjimu, kuris greitai nutyla. Šeima be motinėlės skamba kitaip: ji „kaukia“ — ūžesys aukštesnis, garsesnis, nerimastingesnis, po pabeldimo ilgai nenurimsta. Bitės ant lakojos laksto chaotiškai, prasčiau dirba. Tai ženklas skubiai apžiūrėti šeimą.
Bičių demokratija: kaip spiečius renkasi namus
Amerikiečių biologas Thomas Seeley, tęsdamas von Frischo mokinio Martino Lindauerio darbus, dešimtmečius tyrė, kaip spiečius renkasi naują būstą. Rezultatus jis aprašė knygoje „Bičių demokratija“ (2010).
- 0 valandaSpiečius nutupia ant šakosTūkstančiai bičių kabo kamuoliu su motinėle viduje. Keli šimtai patyrusių nešėjų tampa žvalgėmis.
- Valandos – dienosPaieškos ir „agitacija“Žvalgės apžiūri dreves ir tuščius avilius, o grįžusios šoka ant kamuolio paviršiaus. Kuo geresnė vieta, tuo karštesnis ir ilgesnis šokis.
- AtrankaSilpni variantai užgęstaKiekviena žvalgė ilgainiui šoka vis mažiau. Gerų vietų šalininkės pritraukia naujų „rinkėjų“, už prastas vietas agituoti liaujamasi; konkurentes stabdo stop signalai.
- KvorumasVietoje 15–20 žvalgiųKai prie vienos drevės vienu metu susirenka pakankamai žvalgių, jos supranta: sprendimas priimtas.
- IšskridimasĮšilimas ir skrydisŽvalgės „trimituoja“, spiečius įšildo raumenis iki skrydžiui reikalingos temperatūros, pakyla ir seka paskui „žinančias“ bites į naujus namus.
Spiečius renkasi apie 40 litrų ertmę su nedidele landa, esančią kelių metrų aukštyje virš žemės. Tuo naudojasi bitininkai, statydami spiečių gaudykles. Plačiau apie tai, kodėl šeima spiečiasi ir kaip to išvengti, — straipsnyje apie bičių spietimąsi.
Ką tai reiškia bitininkui
Bičių kalbos išmanymas — ne tik įdomus mokslas, bet ir tiesioginė nauda bityne.
- Dirbkite su dūmine. Nedidelė dūmų porcija į lakoją prieš atidarant avilį užgožia pavojaus feromoną. Dūminkite saikingai: dūmų perteklius atitraukia bites nuo darbo.
- Nekvepėkite „pavojumi“. Jokių bananų, aštrių kvepalų ir prakaito kvapo. Švarūs drabužiai ir ramūs judesiai mažina įgėlimų skaičių.
- Žymėkite motinėlę. Ją kur kas lengviau rasti ant rėmelio, o jūs tiksliai žinote, ar tai ta pati motinėlė, — kitaip tylus motinėlės pasikeitimas lieka nepastebėtas.
- Klausykite avilio. „Kauksmas“ vasarą ar neramus ūžesys žiemą — ženklas apžiūrėti šeimą. Motinėlių tūtavimas spietimosi metu įspėja apie antrinį spiečių.
- Stebėkite lakoją. Bitės pakeltais pilveliais prie įėjimo — įprastas „sušaukimas“ po nukratymo ar spiečiaus sodinimo; daug bičių su žiedadulkių žiupsneliais — šeimoje yra pero, motinėlė deda kiaušinėlius.
- Panaudokite kvapus savo naudai. Atviro pero rėmelis sulaikys spiečių naujame avilyje, o masalas su citraliu privilios spiečių į gaudyklę.
Viską, ką išgirdote ir pamatėte prie lakojos, — „kauksmą“, tūtavimą, neįprastą bičių elgesį — užrašykite į apžiūrų žurnalą: taip lengviau pastebėti dėsningumus ir nepražiūrėti problemos. Apie šeimos sandarą ir bičių vaidmenis — straipsnyje apie bičių šeimą.
