Du gretimi aviliai su vienodais korpusais ir tuo pačiu medunešiu gali elgtis visiškai skirtingai: vienas tyliai kaupia medų, o kitas kiekvieną birželį spiečiuojasi ir pasitinka bitininką debesimi prie lakojos. Dažnai skirtumas slypi veislėje. Medunešė bitė per tūkstančius metų išsiskyrė į dešimtis porūšių, ir kiekvienas jų „pritaikytas“ savam klimatui. Išsiaiškinti, kokia bitė gyvena jūsų bityne ir kokios jums iš tiesų reikia, – vienas naudingiausių sprendimų bitininkystėje.
Kodėl verta žinoti veislę
Veislė lemia ne spalvą, o šeimos elgesį ištisus metus. Kiekviena turi savą požymių rinkinį, ir būtent juos bitininkas pastebi apžiūrų metu:
- Atsparumas žiemai. Kiek mėnesių be apsivalymo skrydžio šeima ištveria, kaip taupiai naudoja maistą, kiek jautri drėgmei ir nozematozei. Baltarusijai ir Rusijos vidutinio klimato juostai tai svarbiausias kriterijus.
- Spietlumas. Vienos veislės augina motinėlių lopšius vos pajutusios ankštumą, kitos metų metus dirba nesispiesdamos. Kaip tai pasireiškia ir ką su tuo daryti, plačiau rašoma straipsnyje apie bičių spietimąsi.
- Taikumas. Ar galima dirbti be pirštinių ir laikyti bites šalia namų, ar prie avilio be dūmilkos neprisiartinsi.
- Produktyvumas konkrečiu medunešiu. Yra bičių trumpam ir gausiam medunešiui (liepa, grikiai, siauralapis gaurometis) ir bičių ilgam, silpnam pievų žolynų medunešiui. Straublelio ilgis lemia, ar jos pasieks raudonojo dobilo nektarą.
- Pavasario vystymosi tempas. Ankstyvas šeimos stiprėjimo šuolis tinka rapsams ir sodams, bet yra pavojingas, jei pagrindinis medunešis prasideda tik liepą.
Parinkti veislę pagal klimatą ir medunešio tipą reiškia iš anksto pašalinti pusę problemų, su kuriomis kitaip tektų kovoti visą vasarą.
Pagrindinės medunešės bitės veislės
Visos aptariamos veislės yra vienos rūšies Apis mellifera porūšiai (geografinės rasės). Jos laisvai kryžminasi tarpusavyje, todėl veislės „grynumas“ bityne išlieka tik ten, kur kelių kilometrų spinduliu nėra svetimų tranų. Toliau pateikti aprašymai remiasi veislių standartais ir būdingais bitininkų stebėjimais; atskiros linijos ir šeimos gali nuo jų nukrypti.
Vidurio Europos (tamsioji miškų) – A. m. mellifera
Šiaurės ir Vidurio Europos vietinė bitė: istoriškai paplitusi nuo Pirėnų ir Britų salų iki Uralo. Stambi, tamsi, beveik be geltonų žymių, tankiai apaugusi plaukeliais. Straublelis trumpas – apie 6,0–6,4 mm, kubitalinis indeksas žemas. Tai atspariausia žiemai iš Europos bičių: šeima ramiai ištveria 6–7 mėnesius be apsivalymo skrydžio, taupiai naudoja maistą, atspari nozematozei ir lipčiaus toksikozei. Medaus užantspaudavimas sausas, baltas.
Būdas sunkus. Bitės piktos, apžiūros metu „bėga“ nuo rėmelio ir kabo kekėmis nuo apatinės juostelės, blogai toleruoja trukdymą. Spietlumas didelis: ankštumoje spiečiais gali išskristi pusė bityno. Užtat trumpu ir gausiu liepų, grikių, gauromečių medunešiu vidurio Europos bitė dirba kaip jokia kita – per kelias dienas pripildo meduves. Motinėlė padeda iki 2000 kiaušinėlių per parą, šeimos stiprios, propolizuoja mažai. Pavasarį vystosi neskubėdama, orientuodamasi į vietinį medunešį, o ne į kalendorių.
Grynos populiacijos išliko Baškirijoje (Burzianų bitė, „Šulgan Tašo“ draustinis), Tatarstane, Permės krašte, Altajuje, Vologdos ir Oriolo srityse; Baltarusijoje – likučiai Polesėje ir šiaurėje. Vakarų Europoje ją rūpestingai atkuria pavadinimais „tamsioji Europos bitė“, „abeille noire“, „dunkle Biene“, „native Irish bee“ – Didžiosios Britanijos salose, Skandinavijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje.
Karpatinė – A. m. carpatica
Ukrainos Karpatų, pirmiausia Užkarpatės, bitė. Genetiškai labai artima krainietei, ir daugelis užsienio mokslininkų ją laiko rytiniu krainietės ekotipu, tačiau Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje ji veisiama kaip atskira veislė su savo standartu. Pilka, su sidabriškais plaukeliais, straublelis ilgas – maždaug 6,3–7,0 mm, todėl gali rinkti raudonojo dobilo nektarą.
Karpatinė bitė taiki, ramiai sėdi ant ištraukto rėmelio, mažai spietli, gerai išnaudoja silpną ir protarpinį medunešį, pavasarį vystosi anksti ir darniai. Užantspaudavimas sausas. Žiemoja gerai – Baltarusijoje ir vidutinio klimato juostoje tai patikrinta dešimtmečiais, nors Sibiro sąlygomis nusileidžia vidurio Europos bitei. Iš trūkumų minimas polinkis vagiliauti ir tam tikras jautrumas nozematozei drėgną žiemą. Tai labiausiai paplitusi veislė tarp Ukrainos ir Baltarusijos bitininkų ir viena populiariausių europinėje Rusijos dalyje.
Krainietė (Carnica) – A. m. carnica
Kilmės kraštas – Slovėnija, Austrija, Kroatija ir Balkanai, istorinės Krainos teritorija. Šiandien tai labiausiai paplitusi veislė Europoje: ji vyrauja Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, pastebima Skandinavijoje. Išvaizda labai panaši į karpatinę: pilka, su sidabriškais plaukelių žiedais, be geltonumo. Straublelis apie 6,4–6,8 mm, kubitalinis indeksas aukštas, užantspaudavimas sausas.
Pagrindiniai privalumai – išskirtinis taikumas ir sparti pavasario plėtra: krainietė iš žiemos išeina nedideliu kamuoliu, taupiai naudoja maistą, o su pirmuoju žiedadulkių medunešiu sparčiai auga. Tai ideali bitė ankstyviesiems medingiesiems augalams: rapsams, sodams, robinijai, o Baltarusijoje – gluosniams, klevams ir kiaulpienėms. Kitoji medalio pusė – spietlumas: natūralios populiacijos spiečiuojasi gausiai, tačiau šiuolaikinėse selekcinėse linijose (Peschetz, Sklenar, Troiseck, Vokietijos ir Austrijos institutų linijos) šis požymis gerokai susilpnintas. Esant geram medunešiui, krainietė gali smarkiai riboti motinėlės kiaušinėlių dėjimą, užpildydama lizdą medumi. Propolizuoja mažai. Žiemoja Baltarusijoje ir vidutinio klimato juostoje gerai, jei pakanka maisto atsargų; Sibire rezultatai nevienodi.
Italė – A. m. ligustica
Apeninų pusiasalio bitė ir gausiausia veislė pasaulyje: ja remiasi JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, Pietų Europos bitininkystė. Ją lengva atpažinti iš geltonų ar auksinių žiedų ant pilvelio. Straublelis maždaug 6,4–6,7 mm, užantspaudavimas mišrus.
Italė taiki, mažai spietli, labai vislios motinėlės: motinėlė gali padėti daugiau nei 2000 kiaušinėlių per parą, ir šeimos išauga milžiniškos. Bitės puikiai stato korius, švarios, gerai saugo lizdą nuo vaškinės kandies. Tačiau šiaurės žiemai ši veislė nesukurta. Ji nemoka laiku sustoti: rudenį toliau augina perą, suvartoja daug maisto, žiemoja dideliu kamuoliu, blogai ištveria ilgą laikotarpį be apsivalymo skrydžio, jautri nozematozei. Be to, linkusi vagiliauti ir klaidžioti į svetimus avilius. Baltarusijoje ir Rusijos vidutinio klimato juostoje gryna pasitaiko retai – daugiausia kaip mišrūnų ir Buckfast sudedamoji dalis.
Pilkoji kalnų kaukazietė – A. m. caucasica
Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano ir Šiaurės Kaukazo kalnuotų rajonų bitė. Pilka kaip krainietė, bet tamsesnė, be geltonų žymių. Svarbiausia ypatybė – ilgiausias straublelis tarp visų veislių, apie 7,0–7,2 mm: kaukazietė renka nektarą iš raudonojo dobilo ir kitų gilių žiedų, kurių kitos bitės nepasiekia. Ji laikoma taikiausia ir mažiausiai spietlia veisle: tinkamai prižiūrint spiečiuojasi tik nedidelė dalis šeimų.
Kaukazietė puikiai išnaudoja silpną, užsitęsusį medunešį ir greitai persiorientuoja nuo vieno medingojo augalo prie kito, tačiau trumpu gausiu medunešiu nusileidžia vidurio Europos bitei. Užantspaudavimas šlapias, tamsus – koriai atrodo tarsi „užlieti“. Propolizuoja gausiai, net užlipdo lakojas ir priklijuoja drobelę. Atsparumas žiemai žemas: veislė blogai ištveria ilgą žiemą, imli nozematozei, todėl XX a. masinis jos įvežimas į šiaurinius regionus baigėsi didelėmis netektimis. Motinėlių vislumas mažesnis nei italės ir vidurio Europos bitės.
Atskirai išskiriama geltonoji kaukazietė – Užkaukazės slėnių bitė su geltonais žiedais, piktesnė ir dar mažiau atspari žiemai; šiauriniams regionams ji visiškai netinka.
Ukrainos stepių bitė
Ukrainos miškastepių ir stepių – Poltavos, Kirovohrado, Čerkasų sričių – bitė. Pilka, kiek šviesesnė už vidurio Europos bitę, straublelis apie 6,3–6,7 mm. Būdas tarpinis: vidutiniškai taiki, vidutiniškai spietli, žiemoja gerai, atspari nozematozei. Užantspaudavimas sausas. Gerai dirba grikiais, saulėgrąžomis ir stepių žolynais. Už Ukrainos ribų sutinkama retai, tačiau istoriškai būtent ji kartu su vidurio Europos bite davė pradžią Tolimųjų Rytų bitei.
Buckfast
Vienintelė šiame sąraše žmogaus sukurta veislė. 1919 metais Buckfasto benediktinų abatijos Devone (Anglija) vienuolis brolis Adamas (Karlas Kehrle), po akarapidozės epidemijos, išnaikinusios vietines tamsiąsias bites, ėmė kryžminti išlikusias šeimas su itale. Vėliau jis apkeliavo Europą, Artimuosius Rytus ir Afriką, įliedamas į veislę anatolinių, graikiškų, makedoniškų, Sacharos ir kitų bičių kraujo, ir atranką vykdė daugiau nei pusę amžiaus.
Rezultatas – bitė, kurios spalva svyruoja nuo gelsvai rudos iki tamsios, taiki, mažai spietli, labai vislių motinėlių ir produktyvi, stiprių šeimų, kurios pripildo medumi daugiaaukščius avilius. Užantspaudavimas sausas, propolizuoja saikingai, atspari akarapidozei. Buckfast populiari Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir europinėje Rusijos dalyje. Mūsų klimate žiemoja, jei šeimos stiprios ir maisto pakanka, tačiau maisto suvartoja daugiau nei vidurio Europos bitė ir krainietė.
Svarbi išlyga: Buckfast – ne porūšis, o selekcinė „kombinuota veislė“. Savo savybes ji išlaiko tik nuolat vykdant atranką. Buckfast motinėlė, susiporavusi su vietiniais tranais, antrojoje kartoje duoda nenuspėjamų, dažnai piktų bičių.
Kitos bitės, apie kurias verta žinoti
- Tolimųjų Rytų bitė. Ne porūšis, o populiacija, susiformavusi Primorėje ir Priamurėje iš ukrainietiškų ir vidurio Europos bičių, kurias XIX a. antrojoje pusėje atsivežė persikėlėliai. Atspari žiemai, ramesnė už vidurio Europos bitę, puikiai dirba liepomis. Svarbiausia – daugiau nei šimtą metų ji gyvena šalia varoa erkės ir įgijo pastebimą atsparumą jai; jos pagrindu JAV išvesta „rusiškųjų bičių“ linija.
- Afrikanizuotoji bitė. Afrikinės A. m. scutellata ir europinių veislių mišrūnė, atsiradusi Brazilijoje 1950-aisiais ir apgyvendinusi Pietų ir Centrinę Ameriką bei JAV pietus. Itin agresyviai ginasi, spietli, tačiau atspari ligoms ir erkėms. Europoje ir mūsų regione nesutinkama.
- Apis cerana – Azijos (rytinė) medunešė bitė. Tai jau kita rūšis, o ne veislė. Gyvena Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Smulkesnė, šeimos silpnesnės, medaus duoda mažiau, užtat ji – pirminis varoa erkės šeimininkas ir per tūkstantmečius išmoko su ja sugyventi. Su Apis mellifera nesikryžmina.
Veislių palyginimas
Lentelėje pateikti apibendrinti vertinimai pagal veislių standartus ir bitininkų patirtį. Veislės viduje visada yra sklaida: selekcinė krainietės linija gali spiečiuotis mažiau nei „kiemo“ kaukazietė.
| Veislė | Atsparumas žiemai | Spietlumas | Taikumas | Straublelis | Užantspaudavimas | Kur dirba geriausiai |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Vidurio Europos (tamsioji) | Labai didelis | Didelis | Mažas | ≈6,0–6,4 mm | Sausas | Šiaurė, miškai; trumpas gausus liepų, grikių, gauromečių medunešis |
| Karpatinė | Geras | Mažas | Didelis | ≈6,3–7,0 mm | Sausas | Baltarusija, Ukraina, vidutinio klimato juosta; silpnas ir protarpinis medunešis |
| Krainietė | Geras | Vidutinis (linijų – mažas) | Labai didelis | ≈6,4–6,8 mm | Sausas | Vidurio Europa; ankstyvieji medingieji augalai – rapsai, sodai, robinija |
| Italė | Mažas | Mažas | Didelis | ≈6,4–6,7 mm | Mišrus | Šiltas klimatas su ilgu sezonu; pramoniniai bitynai |
| Pilkoji kalnų kaukazietė | Mažas | Labai mažas | Labai didelis | ≈7,0–7,2 mm | Šlapias | Kaukazas, pietūs; silpnas užsitęsęs medunešis, raudonasis dobilas |
| Ukrainos stepių | Geras | Vidutinis | Vidutinis | ≈6,3–6,7 mm | Sausas | Miškastepė ir stepė; grikiai, saulėgrąžos |
| Buckfast | Vidutinis | Mažas | Didelis | ≈6,5–6,8 mm | Sausas | Stiprios šeimos dideliuose aviliuose; vidutinio klimato Europa |
Kur kokios veislės paplitusios
Baltarusija ir Rusijos vidutinio klimato juosta
Istoriškai čia gyveno vidurio Europos bitė, tačiau per XX a. ji buvo smarkiai sumaišyta su įvežtomis: pirmiausia kaukaziete, vėliau karpatine ir itale. Šiandien rinkoje dažniausiai siūloma karpatinė (daugiausia paketų ir motinėlių pasiūlos), įvairių linijų krainietė iš Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ir vietinių augintojų, Buckfast ir rečiau – vidurio Europos bitė iš Baškirijos, Tatarstano, Oriolo ir Vologdos sričių veislinių bitynų. Baltarusijoje tradiciškai veisiama vidurio Europos (Polesės) ir karpatinė bitė, o krainietė ir Buckfast per pastaruosius metus faktiškai tapo trečiąja ir ketvirtąja veisle.
Rizika – vežti į šiaurę tai, kas nesukurta šešių mėnesių žiemai. Kaukazietės ir italės Baltarusijoje ir Maskvos srityje žiemoja blogai: nozematozė, viduriavimas, didelės netektys užsitęsus pavasariui. Krainietė, karpatinė ir Buckfast žiemoja normaliai, tačiau reikalauja dėmesio maisto atsargoms ir sausam žiemojimui. Ir atminkite: pirkta motinėlė stabilius palikuonis duoda tik pirmoje kartoje – toliau įsijungia vietiniai tranai.
Šiaurės Rusija, Uralas ir Sibiras
Be jokių alternatyvų – vidurio Europos bitės zona. Septynis mėnesius be apsivalymo skrydžio ir šalčius iki –40 °C ištveria tik ji ir iš jos kilusios vietinės populiacijos. Bandymai laikyti pietines veisles Sibire nuolat baigiasi bitynų žūtimi žiemojant. Būtent čia veikia draustiniai ir veisliniai ūkiai, saugantys tamsiąją miškų bitę.
Pietų Rusija ir Ukraina
Ukrainos stepėse ir miškastepėse vyrauja karpatinė bitė, rytuose ir pietuose sutinkama Ukrainos stepių bitė. Krasnodaro ir Stavropolio kraštai, Rostovo sritis – pilkosios kalnų kaukazietės, karpatinės ir jų mišrūnų zona; čia ilga vasara ir daug medunešio rūšių, todėl ilgas kaukazietės straublelis iš tiesų atsiperka. Paplitusios ir Buckfast bei krainietė.
Kaukazas
Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Šiaurės Kaukazo respublikos – pilkosios kalnų kaukazietės ir geltonosios kaukazietės tėvynė. Čia veikia veisliniai ūkiai, iš kurių motinėlės tradiciškai buvo išvežamos po visą buvusią SSRS ir į užsienį.
Europa
Vidurio ir Rytų Europa nuo Vokietijos iki Bulgarijos – krainietės karalystė; Slovėnijoje ji įstatymu įtvirtinta kaip vienintelė leidžiama veislė, o slovėnų bitė „Kranjska čebela“ (krainietė) – nacionalinis simbolis. Skandinavijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje plačiai paplitusi Buckfast, o tamsioji Europos bitė išlaikoma saugomose populiacijose: Lesio saloje Danijoje, Kolonsio saloje Škotijoje, dalyje Airijos, Šveicarijos slėniuose. Italija, Ispanija ir Graikija – italės, iberinės ir vietinių graikiškų bičių zona.
Amerika, Australija, Naujoji Zelandija
Savų medunešių bičių ten nebuvo – visas atvežė europiečiai. Pramoninės bitininkystės pagrindas – italė ir jos mišrūnės su krainiete ir kaukaziete; JAV yra Tolimųjų Rytų kilmės „rusiškųjų bičių“ linijų. Pietų ir Centrinę Ameriką apgyvendino afrikanizuotoji bitė.
Kaip parinkti veislę savo bitynui
Universalios „geriausios veislės“ nėra, antraip visi seniai laikytų tik ją. Atsispirkite nuo trijų klausimų.
- Kokia pas jus žiema? Jei laikotarpis be apsivalymo skrydžio trunka 5–6 mėnesius ir ilgiau – jūsų pasirinkimas yra vidurio Europos bitė arba jūsų regione patikrintos karpatinės ir krainietės linijos. Jei žiema trumpa ir švelni – sąrašas platesnis.
- Koks pas jus medunešis? Vienas gausus pagrindinis medunešis (liepa, grikiai, siauralapis gaurometis) – pranašumas vidurio Europos ir Tolimųjų Rytų bitėms. Ankstyvas rapsų ir sodų medunešis – krainietei ir karpatinei. Ilgas silpnas žolynų medunešis – karpatinei, kaukazietei, Buckfast.
- Kas gyvena šalia? Bitynas kaime, prie namų, šalia kaimynų – tik taikios veislės: krainietė, karpatinė, Buckfast. Pikta vidurio Europos bitė tinka atokioje stovykloje miške.
Patikimiausias orientyras – ką jau kokį dešimtmetį laiko sėkmingi jūsų apylinkių bitininkai. Jų bitės praėjo vietinės žiemos atranką, o vietiniai tranai bus tokie pat, kaip ir jūsų.
Mišrūnės ir „bevardės“ bitės
Daugumoje bitynų gyvena ne grynaveislės bitės, o mišrūnės. Tai savaime nėra bėda: pirmoji karta (F1) iš grynaveislės motinėlės ir svetimų tranų dažnai pasireiškia heterozė – šeimos būna stipresnės ir produktyvesnės už abu tėvus. Problemos prasideda vėliau. Antrojoje–trečiojoje kartoje požymiai skaidosi nenuspėjamai: vienoje šeimoje ramios bitės, gretimoje – piktos, trečioje – spietlios ir prastai žiemojančios. Iš čia ir istorija apie „pietietišką motinėlę, kuri pirmus metus puikiai žiemojo, o paskui šeima žuvo“: šios motinėlės dukterys susiporavo su bet kuo, ir močiutės atsparumo žiemai joms nebeliko.
Iš to – dvi praktinės išvados. Arba reguliariai keiskite motinėles grynaveislėmis iš patikimo augintojo, arba vykdykite savo atranką: auginkite motinėles tik iš geriausiai žiemojančių ir geriausio būdo šeimų, o prasčiausias brokuokite. Antrasis kelias ir yra „vietinė bitė“, kuri per dešimt metų tampa geresnė už bet kurią atvežtinę.
Veislių rajonavimas
Dar SSRS laikais veikė veislių rajonavimo planas: kiekvienai sričiai buvo nurodyta, kokias veisles leidžiama veisti. Rusijoje šis principas išlaikytas bitininkystės įstatyme, ir kai kuriose teritorijose (pavyzdžiui, Baškirijos Burzianų rajone) draudžiama įvežti kitų veislių bites, kad būtų išsaugota tamsioji miškų bitė. Baltarusijoje veislininkystės darbas pirmiausia vykdomas su vidurio Europos ir karpatine veislėmis; kokios veislės šiuo metu oficialiai rekomenduojamos jūsų sričiai, geriausia pasiteirauti veterinarijos tarnyboje. ES bendrų taisyklių nėra, tačiau Slovėnijoje leidžiama tik krainietė, o nemažai salų ir slėnių Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Šveicarijoje paskelbti tamsiosios bitės apsaugos zonomis, į kurias draudžiama įvežti svetimas motinėles. Prieš užsisakydami motinėlių iš toli, pasitikslinkite savo regiono taisykles.
Kaip nustatyti veislę savo bityne
Tikslaus atsakymo „iš akies“ nebūna, tačiau keli požymiai leidžia padaryti pagrįstą prielaidą.
- Spalva. Geltoni žiedai ant pilvelio – italės kraujas arba Buckfast. Pilka su sidabriškais plaukeliais be geltonumo – krainietė, karpatinė arba kaukazietė. Juoda, stambi, su siauromis plaukelių juostelėmis – vidurio Europos bitė. Įvairių spalvų bitės vienoje šeimoje – mišrūnė.
- Medaus užantspaudavimas. Baltas, „sausas“ (tarp medaus ir dangtelio yra oro) – vidurio Europos bitė, krainietė, karpatinė, Buckfast. Tamsus, „šlapias“ (dangtelis guli tiesiai ant medaus) – kaukazietės kraujas. Mišrus – italė arba mišrūnės.
- Elgesys ant rėmelio. Bitės ramiai sėdi, motinėlė toliau deda kiaušinėlius – krainietė, karpatinė, kaukazietė. Bėga žemyn, kabo barzda, puola rankas – vidurio Europos bitė arba pikta mišrūnė.
- Propolis. Gausiai užlipdytos lakojos, drobelė priklijuota mirtinai – kaukazietės pėdsakas. Propolio minimumas – vidurio Europos bitė, krainietė.
- Ruduo ir žiema. Šeima anksti nustoja auginti perą ir žiemoja mažu kamuoliu – krainietė, vidurio Europos bitė. Peras iki šalčių ir didelis kamuolys – italė, Buckfast.
Patikimai veislę galima nustatyti tik laboratorijoje. Klasikinis metodas – morfometrija: 30–50 bičių išmatuojamas straublelio ilgis, sparno plotis ir ilgis, tergitų spalva ir svarbiausia – kubitalinis indeksas, t. y. dviejų priekinio sparno trečiosios kubitalinės ląstelės gyslelių ilgių santykis. Vidurio Europos bitės jis žemas, maždaug 1,5–1,9, krainietės aukštas, apie 2,4–3,0, italės ir kaukazietės – tarp jų; svarbus ir diskoidalinis poslinkis, kuris vidurio Europos bitės neigiamas, o krainietės teigiamas. Šiandien sparnai fotografuojami ir apdorojami programomis, o veisliniai ūkiai vis dažniau veislę patvirtina DNR tyrimu. Įprastam bitynui to retai reikia; pakanka žinoti, iš kokio augintojo motinėlė ir kaip elgiasi jos dukterys.
Apibendrinimas
Veislių mada ateina ir praeina: 1970-aisiais visi vežė kaukazietes, 2000-aisiais – karpatines, dabar – krainietes ir Buckfast. Žiemą išgyvena ir medų duoda ne pavadinimai, o rajonuotos, vietinio klimato patikrintos bitės. Baltarusijai ir vidutinio klimato juostai tai vidurio Europos bitė ten, kur galima susitvarkyti su jos būdu, ir karpatinė ar patikrintos krainietės linijos ten, kur svarbesnis taikumas. Šiaurėje ir Sibire – tik vidurio Europos bitė. Pietuose pasirinkimas platus, ir ten ilgas kaukazietės straublelis ar italės vislumas iš tiesų suteikia pranašumą.
Kad ir kokias bites laikytumėte, svarbiausias įrankis – užrašai. Pažymėkite kiekvienos motinėlės veislę ir kilmę, jos išvedimo metus ir tai, kaip šeima žiemojo, spietėsi ir dirbo medunešio metu. Po dviejų–trijų sezonų paaiškės, kurias linijas verta dauginti, o kurias – pakeisti. Kaip skirtingų veislių šeimos ruošiasi žiemai ir kas lemia žiemojimo baigtį, rašoma straipsnyje apie bičių žiemojimą.
