Išsukus pagrindinį medų, sezonas nesibaigia. Nuo rugpjūčio vidurio iki pirmųjų šalnų šeima gyvena iš vėlyvojo medunešio – iš viržių, rykštenių, ražienose sėtų kultūrų ir pakelių piktžolių. Šis medunešis retai duoda prekinio medaus, tačiau būtent jis lemia, kiek žiemos bičių užaugins šeima ir kokiu maistu ji žiemos. Aptarsime, kas žydi rudenį, kuris vėlyvasis medus pavojingas žiemai ir kaip praleisti paskutines sezono savaites, kad pavasarį atidarytumėte stiprius avilius.
Kam šeimai reikia vėlyvojo medunešio
Didžiausia vėlyvojo medunešio vertė – ne medaus bidonai, o bitės. Nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos vidutinio klimato juostoje išauginama žiemos karta: bitės, kurios gyvens ne penkias–šešias savaites, o šešis–aštuonis mėnesius, peržiemos ir išaugins pirmąjį pavasario perą. Kad motinėlė toliau dėtų kiaušinėlius, o jaunos bitės sukauptų riebalinį kūnelį, į avilį kasdien turi patekti bent nedidelės nektaro porcijos ir šviežių žiedadulkių. Tam svarbesnis 200–500 g per parą palaikomasis medunešis nei trumpas, bet gausus įnešimas.
Antras uždavinys – papildyti atsargas. Jei vasarą išsukote daug, o rugpjūtį–rugsėjį lizdas tuščias, šeimą teks maitinti sirupu. Geras vėlyvasis medunešis iš facelijos ar barkūno gali natūraliu medumi padengti nemažą žiemos atsargų dalį.
Tačiau vėlyvasis medunešis turi ir kitą pusę. Gausų rugsėjo įnešimą, ypač iš viržių ar grikių, bitės krauna tiesiai į lizdą: medus užima akeles, iš kurių išsirita paskutinis peras, motinėlei nebelieka vietos, ir žiemos bičių auginimas nutrūksta per anksti. Šeima į žiemą išeina pilnais koriais, bet negausi – ir su maistu, kuris pats savaime gali būti blogas žiemojimui. Todėl rudenį tenka žiūrėti ne tik, kad maisto būtų, bet ir koks jis bei kur jis sukrautas.
Kas žydi rugpjūtį–spalį
Toliau – vėlyvieji medingieji ir žiedadulkiniai augalai Baltarusijai ir Rusijos vidutinio klimato juostai, maždaug ta tvarka, kuria jie pradeda žydėti. Žydėjimo laikas ir produktyvumas nurodyti apytiksliai: skirtingais metais ir skirtingose vietovėse jie gerokai skiriasi.
Gaurometis, barkūnas ir kiti „pražydantys“
Dalis vasaros medingųjų augalų užgriebia ir rugpjūtį. Siauralapis gaurometis kirtavietėse ir degavietėse žydi nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio, o vėsią lietingą vasarą paskutinė jo banga gali duoti pastebimą įnešimą. Baltasis ir geltonasis barkūnas antraisiais metais žydi nuo birželio iki rugsėjo, literatūroje jam priskiriama 200–300 kg medaus iš hektaro ir daugiau; šviesus barkūnų medus – vienas geriausių žiemos maistų. Pievinė bajorė ir trūkažolė pakelėse ir dirvonuose žydi iki rugsėjo, dirvinė pienė ir usnys apleistuose laukuose žydi liepą–rugsėjį ir kai kur duoda pagrindinį „piktžolių“ vasaros pabaigos medunešį. Mėtos ir melisos prie vandens ir daržuose – liepą–rugsėjį, medaus duoda nedaug, bet bitės jas mielai lanko.
Vėlyvosios sėjos grikiai
Birželio pabaigoje – liepos pradžioje pasėti grikiai žydi rugpjūtį ir laukų rajonuose duoda paskutinį stiprų medunešį. Nektarą jie išskiria daugiausia pirmoje dienos pusėje ir esant šiltiems drėgniems orams; orientacinis produktyvumas – 70–100 kg/ha. Grikių medus tamsus, turi daug mineralinių medžiagų. Žiemojimui jis tinka, bet yra prastesnis už šviesius medus: balastinių medžiagų jame daugiau, ir esant didelėms atsargoms pavasarį galimas viduriavimas.
Ražienų pasėliai: facelija, garstyčios, ridikai, rapsiukai
Lengviausiai valdomą vėlyvąjį medunešį duoda kultūros, kurios sėjamos nuėmus javus – žaliajai trąšai, pašarui ar specialiai bitėms. Facelija pražysta praėjus 5–6 savaitėms po sėjos ir žydi 4–6 savaites; įvairių šaltinių duomenimis, ji duoda 150–300 kg/ha ir išskiria nektarą net vėsiu oru. Medus šviesus, ilgai nekristalizuojasi – tinka žiemai. Baltoji garstyčia pražysta dar greičiau, praėjus mėnesiui po sėjos, tačiau jos medus, kaip ir rapsų bei rapsiukų, koriuose sukietėja per kelias savaites: žiemos maiste jo būti neturi. Aliejinis ridikas žydi iki pat šalnų ir atlaiko nedidelius šalčius – tai vertingas vėlyvas žiedadulkių šaltinis, o jo medus taip pat greitai kristalizuojasi.
Jei esate susitarę su ūkiu arba turite savo žemės, facelijos ar garstyčių sėja liepos viduryje – patikimas būdas suteikti šeimoms palaikomąjį medunešį iki rugsėjo pabaigos. Kada laukas pražys, priklauso nuo orų: per karščius ir sausrą – anksčiau ir trumpiau, vėsiu oru – vėliau ir ilgiau.
Paprastasis viržis
Paprastasis viržis (Calluna vulgaris) auga nederlingose smėlio dirvose – pušynuose, viržynuose, senose degavietėse ir kirtavietėse. Žydi nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo vidurio–pabaigos, maždaug mėnesį–pusantro; Baltarusijoje (ypač Polesėje ir pušynų masyvuose) ir Lenkijoje bičių vežimas į viržius – sena tradicija. Produktyvumas vertinamas labai įvairiai, nuo 50 iki 200 kg/ha: sausais metais viržis beveik neišskiria nektaro, o drėgną ir šiltą rugsėjį aviliai ant svarstyklių priauga po kilogramą per dieną.
Viržių medaus su niekuo nesupainiosi: tamsiai gintarinis su rausvu atspalviu, aitrus, su kartoku poskoniu. Svarbiausia jo savybė – tiksotropiškumas: koriuose medus želė pavidalo ir įprastai sukant iš akelių neišlekia. Korius arba parduoda sekcijomis, arba medų „supurena“ specialiomis adatomis ar spaudžia. Žiemojimui jis netinka: daug baltymų ir mineralinių druskų, didelis krūvis žarnynui. Jei šeimos stovėjo viržiuose, žiemai joms paliekamas vasaros medingųjų augalų medus arba viržių maistas pakeičiamas sirupu.
Kanadinė rykštenė
Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis) ir artima jai vėlyvoji rykštenė – invaziniai augalai, kurie per pastaruosius dešimtmečius užėmė dykvietes, pakeles, apleistus laukus ir upių krantus visoje Baltarusijoje, Ukrainoje ir vidutinio klimato juostoje. Gamtai tai nelaimė, bet bitėms rugsėjį – dažnai vienintelis masinis nektaro ir žiedadulkių šaltinis. Žydi nuo rugpjūčio iki spalio, orientacinis produktyvumas – 50–100 kg/ha, o žiedadulkių ji duoda ypač daug: žiupsneliai ryškiai geltoni, sunkūs.
Rykštenių medus auksiškai geltonas, aštraus kvapo, kuris šviežias daugelį atbaido, o bręstant švelnėja. Kristalizuojasi jis greitai, per kelias savaites, todėl kaip vienintelis žiemos maistas rizikingas; nedidele dalimi sumaišytas su kitais medumis paprastai bėdos nepridaro. Didžiausia rykštenės vertė – žiedadulkės žiemos bitėms auginti.
Lakišius ir kiti medingieji augalai prie vandens
Drėgnose vietose – tvenkinių ir griovių pakrantėse, pelkėtose pievose – rugpjūtį–rugsėjį žydi lakišiai, raudoklės, skėtiniai bėdžiai, vėlyvosios mėtos. Kiekvienas atskirai jie nėra gausūs medingieji augalai (lakišiui priskiriama 30–70 kg/ha), tačiau bitynas prie vandens neretai iš jų gyvena visą rugsėjį, kai laukai jau nuimti.
Gebenė – paskutinis Vakarų Europos medunešis
Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų švelnaus rudens šalių bitininkams paskutinis medunešis – paprastoji gebenė (Hedera helix). Jos neišvaizdūs žalsvi žiedynai skleidžiasi rugsėjį–spalį ir šiltu oru tiesiog dūzgia nuo bičių. Gebenė duoda daug žiedadulkių ir nektaro, tačiau jos medus kristalizuojasi per kelias dienas ir sukietėja kaip akmuo. Didžiojoje Britanijoje šeimos neretai žiemoja ant gebenių medaus, tačiau daugelis bitininkų mieliau renkasi, kad lizde jis būtų sumaišytas su ankstesniu medumi ar sirupu. Baltarusijoje ir vidutinio klimato juostoje gebenė nežydi – čia ji atvirame grunte nežiemoja.
Lipčius: medunešis, kurio geriau nebūtų
Sausą karštą vasarą ir šiltą rudenį, kai žiedų mažai, bitės renka lipčių – saldžias amarų ir skydamarių išskyras ant eglių, pušų, kėnių, liepų, ąžuolų, gluosnių. Baltarusijoje ir vidutinio klimato juostoje lipčiaus medunešis paprastai būna liepą–rugsėjį, miško bitynuose bitės parneša iki kelių kilogramų per dieną, o Vidurio Europoje eglių ir kėnių lipčiaus medus – brangus ir vertinamas produktas. Tačiau žiemojančioms bitėms jis pavojingas: jame kelis kartus daugiau mineralinių druskų, dekstrinų ir sunkiai virškinamų cukrų nei žiedų meduje. Žiemą bitės neišskrenda apsivalyti, nesuvirškintos medžiagos kaupiasi žarnyne, ir iki vasario šeima suserga viduriavimu, silpsta, neretai prie to prisideda ir nozematozė.
Vėlyvieji medingieji augalai vienu žvilgsniu
| Augalas | Laikas | Ką duoda | Produktyvumas, kg/ha | Medus žiemai |
|---|---|---|---|---|
| Gaurometis (žydėjimo pabaiga) | iki rugpjūčio vidurio | nektarą, žiedadulkes | 300–500 | tinka |
| Antrųjų metų barkūnas | birželis – rugsėjis | nektarą, žiedadulkes | 200–300 | tinka |
| Vėlyvosios sėjos grikiai | rugpjūtis | nektarą, žiedadulkes | 70–100 | galima, prastesnis už šviesius |
| Ražienų facelija | rugpjūtis – spalis | nektarą, žiedadulkes | 150–300 | tinka |
| Baltoji garstyčia, rapsiukai | rugpjūtis – rugsėjis | nektarą, žiedadulkes | 40–100 | ne – greitai kristalizuojasi |
| Aliejinis ridikas | rugpjūtis – šalnos | nektarą, žiedadulkes | 40–100 | ne – greitai kristalizuojasi |
| Paprastasis viržis | rugpjūtis – rugsėjis | nektarą, šiek tiek žiedadulkių | 50–200 | ne – želė pavidalo, daug baltymų |
| Kanadinė rykštenė | rugpjūtis – spalis | nektarą, daug žiedadulkių | 50–100 | rizikinga – greitai kietėja |
| Dirvinė pienė, usnys | liepa – rugsėjis | nektarą, žiedadulkes | 80–130 | tinka |
| Pievinė bajorė, trūkažolė | liepa – rugsėjis | nektarą, žiedadulkes | apie 100 | tinka |
| Lakišius, mėtos, melisos | rugpjūtis – rugsėjis | nektarą, žiedadulkes | 30–100 | tinka |
| Gebenė (Vakarų Europa) | rugsėjis – lapkritis | nektarą, žiedadulkes | įvairiai | rizikinga – sukietėja kaip akmuo |
| Spygliuočių ir lapuočių lipčius | liepa – rugsėjis | lipčių | priklauso nuo orų | ne – viduriavimas, nozematozė |
Produktyvumo skaičiai paimti iš įvairių žinynų ir praktinių stebėjimų; tai augalo potencialas esant ištisinei dangai, o ne tai, ką parneš viena šeima. Iš tikrųjų bitės surenka mažą dalį, o viską lemia orai ir atstumas iki lauko.
Lipčiaus ir viržių medus žiemojant
Apžiūra rugsėjo pradžioje turi atsakyti į du klausimus: ar lizde pakanka maisto ir koks jis. Įspėti turėtų:
- tamsus, beveik juodas ar žalsvas medus atvirose akelėse, surinktas po pagrindinio medunešio išsukimo, nors grikių netoliese nėra;
- žiedų aromato nebuvimas, salyklo ar „sakų“ prieskonis;
- bitės, skraidančios prie medžių, o ne prie žiedų, karštomis dienomis be medunešio; lipnūs lapai ir spygliai miške;
- želė pavidalo medus, kuris neišteka iš atidengtų akelių, jei bitynas stovėjo prie viržių.
Lipčius tikrinamas paprastais namų mėginiais: šaukštą medaus ištirpinkite tokiame pat vandens kiekyje ir įpilkite kalkių vandens arba 96 procentų spirito – lipčiaus medus sudrumsta ir duoda dribsnių, žiedų medus lieka skaidrus. Mėginiai apytiksliai, bet sprendimui „keisti ar ne“ jų pakanka. Jei abejojate, nuneškite mėginį į veterinarijos laboratoriją.
Ką daryti, jei lizde yra abejotino medaus:
- Išsukite lipčiaus ir viržių medų iš rėmelių, kol šilta ir bitės dar gali perdirbti pakaitalą. Lipčiaus medų – parduoti ar pavasariniam maitinimui, viržių medus – vertingas prekinis medus.
- Pakeiskite sirupu. Klasikinė gairė – vidutinio klimato juostoje baigti maitinimą iki rugsėjo 10–15 d., kad perdirbimą atliktų dar vasaros bitės, o ne žiemos karta. Sirupas 1:1 arba 3:2 (cukrus : vanduo), vakarais po 2–4 l.
- Perstatykite rėmelius su užantspauduotu šviesiu vasaros medingųjų augalų medumi, jei jų turite atsargoje, – geriausias variantas, nereikalaujantis perdirbimo.
Kaip suformuoti lizdą žiemai ir kiek maisto palikti, išsamiai aprašyta straipsnyje apie bičių žiemojimą.
Kaip panaudoti vėlyvąjį medunešį
Žiemos bičių auginimas
Kol vyksta bent kuklus įnešimas, nesiaurinkite lizdo: motinėlei reikia laisvų akelių, o bitėms – vietos bičių duonelei. Rėmeliai su bičių duonele rugpjūtį – ne mažesnė vertybė nei medus: be baltymų žiemos bitės nesukaups atsargų kūne. Lizdo siaurinimas ir šiltinimas – rugsėjo pabaigos darbas, kai išsirito paskutinis peras, o ne rugpjūčio vidurio „pagal kalendorių“.
Šeimos su jaunomis šių metų motinėlėmis rudenį deda kiaušinėlius ilgiau ir noriau. Jei bityne yra sena motinėlė, kurią ketinote keisti, geriausias laikas ją pakeisti – liepa–rugpjūtis: jauna motinėlė vėlyvojo medunešio metu užaugins žiemos kartą, o sena kiaušinėlių dėjimą nutrauks anksčiau.
Bičių vežimas į viržius
Į viržius vežamos tik stiprios šeimos, liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, prieš prasidedant žydėjimui, su minimaliomis medaus atsargomis lizde, kad viržių medus nesimaišytų su žiemos maistu. Patogios pusrėmių meduvės ir sekciniai rėmeliai korių medui. Atgal šeimos grąžinamos iškart pasibaigus žydėjimui, paprastai rugsėjo viduryje–pabaigoje, ir tuoj pat patikrinama, kas liko lizde: viržių medus sukraunamas į pero dalį, ir tokie rėmeliai pakeičiami. Dėl viso šio vargo vežimas į viržius pasiteisina tik tada, kai gerai perkamas korių ir spaustas medus.
Apsauga nuo vagystės
Vos tik medunešis nutrūksta – o rudenį tai nutinka per vieną šaltą dieną, – bityne prasideda vagystė. Stiprios šeimos plėšia silpnas, o maitinant – visas, kurias tik gali. Susiaurinkite lakojas iki 2–3 cm, nepalikite bityne atvirų korių ir sirupo lašų, maitinkite vakare po skraidymo, ilgai neapžiūrinėkite šeimų dienomis be medunešio. Rudens vagystė – dar ir pagrindinis kelias erkėms patekti iš žūstančių šeimų, savų ir kaimynų.
Gydymas nuo varoa
Tarp paskutinio medunešio ir žiemojimo – pagrindinis kovos su erke langas. Pagrindinis gydymas atliekamas iškart išsukus pagrindinį medų, liepos pabaigoje – rugpjūtį, kad žiemos bitės jau išsiristų iš švaraus pero; bitynuose, kurie stovėjo viržiuose, jis atliekamas iškart grįžus. Kuo vėliau gydoma, tuo daugiau žiemos bičių erkė spėjo sugadinti dar lėliukės stadijoje. Kontrolinis skaičiavimas rugsėjo pabaigoje – spalį parodys, ar reikia papildomo gydymo laikotarpiu be pero. Apie metodus ir ribas – straipsnyje apie varozę.
- Nesiaurinti lizdo, kol vyksta įnešimas ir išsirita paskutinis peras.
- Rugsėjo pradžioje patikrinti maistą: kiekį ir kokybę, mėginius lipčiui nustatyti.
- Abejotiną medų išsukti arba pakeisti iki rugsėjo vidurio.
- Susiaurinti lakojas, maitinti vakare, nelaikyti korių atvirų.
- Išsukus medų, gydyti nuo erkių, rezultatą patikrinti spalį.
Laikas slankioja: kaip suprasti, kad medunešis baigėsi
Visos šio straipsnio datos – orientyras Baltarusijos centrui ir vidutinio klimato juostai. Pietų Ukrainoje viržiai ir rykštenės nužydi anksčiau, o vėlyvosios sėjos grikiai dar žydi rugsėjį; Rusijos šiaurėje viržis – beveik vienintelis rudens medingasis augalas, o Vakarų Europoje sezoną lapkritį užbaigia gebenė. Ir toje pačioje vietoje metai metams nelygūs: sausas rugpjūtis paslenka žydėjimą, o šiltas rugsėjis jį pratęsia dviem savaitėmis.
Norėdami įvertinti laiką savo vietovei, atidarykite medingųjų augalų žydėjimo žemėlapį: jis rodo, kada pas jus pražysta viržiai, rykštenės, facelija ir kiti augalai. Tas pats žydėjimo kalendorius pagal jūsų bityno koordinates yra bityno kortelėje Beehive programėlėje. O sąžiningiausią atsakymą į klausimą „ar medunešis baigėsi“ duoda kontrolinis avilys ant svarstyklių: kol vakare svoris padidėja bent 100–200 g – bitės dar neša; kai tik kelias dienas iš eilės svoris nesikeičia ar mažėja, medunešis baigėsi, ir laikas užbaigti rudens darbus. Didiesiems Baltarusijos ir Rusijos miestams yra paruošti žydėjimo kalendoriai.
Išvados
Vėlyvasis medunešis – paskutinė sezono galimybė paveikti žiemojimą. Gerai, jei jis kuklus, bet ilgas: toks medunešis augina žiemos bites neužkimšdamas lizdo. Gerai, jei jis iš facelijos, barkūno ar įvairių žolių: tokį medų galima palikti žiemai. Blogiau, jei jis iš viržių, rykštenių ar lipčiaus: tuomet turite rugsėjį maistui pakeisti. Pavasario ir vasaros medingieji augalai, nuo kurių prasideda sezonas, aprašyti straipsniuose apie pavasario ir apie vasaros medinguosius augalus, o rudens darbų seka pagal mėnesius – bitininko kalendoriuje.
